Pokalbiai su DievuPavyzdys

Ankstyvaisiais 1990-aisiais Ričiardas (mano vyras) ir aš pradėjome aptarinėti galimybę pakeisti narystę ir pereiti iš bažnyčios, kurioje išbuvome beveik dešimt metų, į kitą bažnyčią. Mes troškome labiau šiuolaikinio šlovinimo stiliaus ir nematėme jokių pokyčių ženklų. Po daugelio mėnesių, susiaurinome galimų bažnyčių sąrašą iki dviejų ar trijų bažnyčių ir laukėme, kol išvyksime. 

Tuo pačiu metu, sutarėme apsilankyti dvasinio atnaujinimo savaitgalio renginyje. Iš pradžių, turėjo vykti vyrų susitikimas, o po dviejų savaitgalių – moterų susitikimas. Mes labai apsidžiaugėme, jog šiame laikotarpyje „tarp bažnyčių“, radome galimybę praleisti laiką su Viešpačiu. 

Šios septyniasdešimt dvi valandos Ričiardui tapo asmeniniu atgaivinimu — aš tai pamačiau jo veide tą sekmadienio vakarą, kuomet jis grįžo iš renginio. Jam šiek tiek papasakojus, aš nuoširdžiai pradėjau nekantriai laukti savo laiko apsilankyti renginyje. 

Papasakojęs daugelį smulkmenų, jis, pagaliau, palietė temą, kurią specialiai paliko pabaigai. Kalbėdamas lėtai, jis paaiškino, kad renginio metu Viešpats jam atskleidė, jog mes neturime mesti savo bažnyčios — mes turime pasilikti. Sugalvojusi ką atsakyti, aš stipriai burbėjau, kad Viešpats nieko man šiuo klausimu neapreiškė ir, kad Ričiardas, matomai, neteisingai suprato Dievą, į ką mano vyras išmintingai atsakė: „Palaukime ir pamatysime.“ 

Antrojoje paskutinės dienos dalyje, Viešpats kalbėjo ir man. Vieną akimirką aš buvau laimingame nežinojime, o kitą akimirką aš galutinai supratau: Mes turime pasilikti savo bažnyčioje. Taškas. Mano išankstinis sprendimas ir valia susidūrė su kieta ir nepajudinama Dievo valia, panašiai kaip lekiantis automobilis trenkiasi į įtvirtintą apsauginį kelio atitvarą.

Sukrėsta ir paveikta, aš pradėjau verkti tikros širdgėlos ašaromis. Reikėjo mano paklusnumo. Mūsų buvo prašoma pasilikti, bet tą akimirką, aš negalėjau suvokti Dievo samprotavimo. Prireikė daugelio metų, kad suprastume priežastį, kodėl. O tuo metu mes nusprendėme paklusti ir pasilikti.

Po to, sekė mano pasipūtusios elgsenos pataisymai — oi, o po jų — nuolankumo kursas — dvigubas oi. Vienos iš mano labiausiai branginamų gyvenimiškų pamokų buvo gautos tik todėl, kad aš paklusau ir buvau priversta jų išmokti. 

Mano nuostabai, mūsų bažnyčia taip pat patyrė pertvarkymą Dievo numatytu laiku. Dabar, aš iš patirties žinau, jog Viešpats gali pakeisti bet ką, netgi mane. Buvo verta laukti, kad pamatytume atgimimą savo vietinėje bažnyčioje. Po paklusnumo visada seka palaiminimas.