Pokalbiai su DievuPavyzdys

Vieni iš brangiausių mano vaikystės prisiminimų yra susiję su mano močiutės Islės kaimo virtuvėje esančiu supamuoju krėslu. Papuošusi savo virtuvę raudona spalva, ji nusprendė išdažyti tokia pačia spalva ir supamąjį krėslą. Lankydamasi jos namuose, aš daug laiko praleisdavau sėdėdama tame krėsle uždėjusi koją ant kojos, supdamasi ir apžiūrinėdama kambarį, supdamasi ir klausydama, supdamasi ir su malonumu semdamasi kulinarinės kultūros. 

Netgi ir dabar prisimenu, kaip močiutė kalbėdama bėginėjo po jaukią virtuvę, kai iš po puodų verždavosi garai, o elektrinėje keptuvėje kepdavo višta. Buvimas kartu su žmonėmis suteikdavo močiutei energijos. Ji mane mylėjo ir aš tai žinojau, ir aš visa širdimi ją taip pat mylėjau.

Močiutė Islė jau daugelį metų ilsisi danguje, bet pokalbiai, kuriuos patyriau tame supamajame krėsle išliko ir mane pakelia. Jie yra mano palikimo dalis.  

Prieš keletą metų mano mama padovanojo man raudoną močiutės supamąjį krėslą — na, gerai, aš jos išprašiau, o ji nusileido! Supamasis krėslas tapo mano namų centru – jaukia vieta garsiai skaityti knygas, bendrauti su šeima ir draugais ar liūliuoti savo anūką. Kai aš nesėdžiu krėsle, mano širdį traukia į tą vietą — širdis laukia tos akimirkos. 

Taip pat, kaip anksčiau atsisėsdama į raudoną supamąjį krėslą patirdavau malonų bendravimą su savo močiute, o dabar, sėdėdama jame, būnu šalia tų, kuriuos labiausiai myliu, taip ir atsiversdami Bibliją būname palydimi į geriausią vietą namuose susitikimui su Viešpačiu. Kai nesėdime kartu su Dievu, Jo mylinčią širdį traukia prie mūsų — Jis laukia susitikimo su mumis. 

Jėzus Kristus nori įtraukti mus į savo Žodį, per kurį suvoksime Dievo meilės mums mastą bei tai, kaip galime parodyti savo meilę Jam. Kai skiriame laiką buvimui su Dievu, mums yra atskleidžiama Jo apreiškimo išmintis, pačios Jo mintys ir tikslai. Tie, kas atvirai ir visa širdimi gilinasi į Šventąjį Raštą, negali likti tokie patys — tokių žmonių pasaulėžiūra yra persmelkiama Dievo gyvybės.  Jėzus ima savo užrašytus žodžius ir rašo gyvą palikimą ant mūsų žmogiškųjų širdžių. O kada Jis tai daro, mes esame keičiami iš šlovės į šlovę.