Pokalbiai su DievuPavyzdys

Viešpaties balsas nedažnai būna garsus. Dažnai, Šventoji Dvasia šnabžda. Tais atvejais, kuomet Ji švelniai parodo susirūpinimą, gera mintis yra skubiai pasišalinti nuo galimų spąstų. Lygiai taip pat, kuomet Šventoji Dvasia tyliai nurodo palaiminimą, mes galime pasirinkti paklusti ir tikėjimu pasinaudoti tam tikra galimybe. Viešpats ne visada kartoja, todėl privalome būti dėmesingi Jo balsui ir veikti. 

Vieną vasaros vakarą aš pajutau paraginimą, kuris aiškiai pakeitė mano kryptį. Keli mano vaikai lankė nedidelę krikščionišką mokyklą mūsų apylinkėje. Valdybos narys, mano pažįstamas, paskambino ir paklausė, ar aš nenorėčiau ateiti į darbo pokalbį dėl kalbų mokytojo pareigų vidurinėje mokykloje artėjančiais mokslo metais. 

Kokia netikėta mintis. Aš labai gerai prisimenu tą psichologinį spaudimą ir visų „už“, ir „prieš“ argumentų vertinimą, kuris vyko mano galvoje, kol kalbėjau ramiu balsu. Pirmiausia, į galvą atėjo argumentai „prieš“: Aš turėjau menų išsilavinimą. Aš niekingai mažai žinojau apie mokymo programas. Aš metų metus nebuvau dirbusi ne namuose. Mokymas mokykloje, greičiausiai, sugriaus mūsų namuose nusistovėjusią šeimos tvarką. Šios pareigos pareikalaus didelio darbo — uh! Aš net nežinočiau nuo ko pradėti. Ir iš viso, kodėl iš visų kandidatų į darbo vietą, turėtų priimti mane, o ne labiau kompetentingus mokytojus? 

Toliau, į galvą atėjo argumentai „už“: O ką, jeigu tai yra galimybė, kuri padėtų padengti išlaidas už mokslus? Netgi nedidelės pajamos būtų šiokiu tokiu palaiminimu mūsų šeimos biudžetui. Juolab, man patinka mokyti ir tai man gerai sekasi. Galimybė mokyti ne savo namuose būtų sveikintinas iššūkis — valio! Jei Dievas pasirinko mane šiai pozicijai, argi Jo išmintis ir jėga nelydės manęs šioje užduotyje? 

Tą painią akimirką, prakalbo Viešpats. Atrodė, kad Jo ranka palietė mano petį — švelniai ir tik vieną kartą. Ir viskas. Jis parodė, kad darbo pokalbis šioms pareigoms užimti buvo kelias į palaiminimą. 

Mėnesio bėgyje mane priėmė į darbą. Dviejų mėnesių bėgyje Dievas atskleidė man darbo eigos viziją. Kai ėjo trečias mėnuo, aš jau rašiau mokymo programą, bendravau su mokiniais ir staigmena — visiškai mėgavausi procesu. Dabar žinau, kad be šio iššūkio, aš nebūčiau turėjusi įgūdžių ar pasitikėjimo parašyti mano vėliau išleistos knygos apie maldą. Vien tik per šį paklusnumo žingsnį patyriau daugybę palaiminimų.