Drąsūs: Žvilgsnis į drąsų netobulų žmonių tikėjimąPavyzdys

Diena 7: Paulius

Trečią dieną mes kalbėjome apie Stepono drąsą skelbti Gerąją Jėzaus Kristaus Naujieną, nepaisant to, kad tai kainavo jam gyvybę. Na, ten šalia stovėjo vyras, saugantis Steponą nužudžiusių vyrų drabužius. Jo vardas buvo Saulius. Daugeliui iš mūsų jis yra žinomas, nes jis buvo taip stipriai perkeistas asmeninio susitikimo su Jėzumi, kad pakeitė savo vardą, savo gyvenimo misiją ir pradėjo skelbti apie Jėzų Kristų, o ne priešintis Jam. Tiesą sakant, didžiąją Naujojo Testamento dalį parašė Paulius (anksčiau vadinamas Sauliumi). Į Naująjį Testamentą įeina daugybė laiškų, kuriuos jis rašė naujai atsiradusioms bažnyčioms, stengdamasis užtikrinti, kad jos gautų teisingą žinią apie Jėzų Kristų.

Paulius nuo pat pradžių buvo drąsus vyrukas, bet reikalas tas, kad, gali būti, jog kai kuriose situacijose jis nuėjo per toli. Nors jis rašė tikrai gilius ir praktinius dalykus apie tai, kaip mylėti vienas kitą (žr. Romiečiams 12 ir 1 Korintiečiams 13), vis dėlto, jis irgi buvo žmogus. Žinoma, kartais, jam tekdavo pabarti žmones, bet ar kai kuriais atvejais jis nepasielgdavo, galbūt, per grubiai? Laiške Galatams Paulius rašė apie akistatą su Petru (apie kurį mes skaitėme pirmąją dieną. Prisimenate, kaip Petras mėgdavo pasakyti kažką neapgalvoto? Įsivaizduokite Pauliaus ir Petro pokalbį!). Taip pat Apaštalų darbuose skaitome, jog tam tikru metu Paulius ir Barnabas taip susiginčijo dėl to, ar imti kartu su savimi į kelionę Joną, vadinamą Morkumi (tai buvo Barnabo pusbrolis, kuris ankstesnėje kelionėje buvo nuo jų pasitraukęs), jog dėl to jų keliai išsiskyrė! Paulius susirado naują partnerį (Silą), o Barnabas pasiėmė Joną, vadinamą Morkumi, ir nuėjo kitu keliu.

Kiekvienas iš mūsų galime būti „pernelyg drąsūs“ ir tam tikromis akimirkomis pamiršti atkreipti dėmesį į mus supančių žmonių jausmus. Bet tai ne ta drąsa, kurią turime turėti. Kaip rašė Paulius, Dievas dar neužbaigė savo darbo su mumis; vis dar yra darbo, kuris turi būti atliktas. Dievas naudos tai, ką mes esame pasiruošę Jam pasiūlyti; Jis švelniai mus taisys ir nukreips, kai to norėsime. Ir tai galioja taip pat ir tiems, kurie yra aplink mus. Kuomet nesutariate su kitais žmonėmis ir viskas pakrypsta bloga linkme, gali būti, jog tai dar nėra istorijos pabaiga – nėra nieko, ko negalima būtų išgelbėti – ir Paulius puikiai tą žinojo. Vis dėlto, jis vis tiek numojo ranka į Joną, vadinamą Morkumi. Beveik. Savo laiške bažnyčiai Kolosuose, Paulius iš tikrųjų mini nurodymus, kuriuos davė jiems, kad jie priimtų ne ką kitą, kaip Joną, vadinamą Morkumi, tą patį žmogų, su kuriuo anksčiau jis turėjo problemų!

Linkiu, kad artėdami prie šių septynių dienų skaitinio pabaigos, suprastumėte drąsą naujai. Drąsa neprivalo būti didi ir visiems rodoma; ji netgi gali būti ne tokia garsi ir ne tokia įkyri, kaip galbūt manėte; ji, žinoma, matuojama ne baimės trūkumu, o veiksmais, kurie atliekami nepaisant tos baimės; o svarbiausia, drąsa – tai paprastas veiksmas, kuomet atnešate Jėzui tai, ką turite, ir patikite Jam rezultatą.

Klausimai apmąstymui ar aptarimui:

1. Ar kada nors buvote „per drąsūs“ ir dėl to susigadinote santykius? Kas yra vienakryptė drąsa, galinti padėti atkurti tuos santykius?

2. Su kuriuo žmogumi iš šio skaitinio labiausiai save sutapatinate? Kodėl?

3. Kokį žingsnį galite žengti kitą savaitę, kad taptumėte drąsesni?