Drąsūs: Žvilgsnis į drąsų netobulų žmonių tikėjimąPavyzdys

Diena 5: Natanas

Prisimenate Dovydą iš vakarykštės dienos? Jis buvo puikus vaikinas. Išskyrus tuos atvejus, kai toks nebuvo. Dovydas atliko daugybę nuostabių dalykų, pavyzdžiui, priėmė Dievo sprendimą padaryti jį karaliumi ir buvo kantrus laukdamas, kol taps karaliumi. (Jis laukė, kol pasibaigs Sauliaus karaliavimas, užuot per prievartą veržęsis užimti sostą dar Dievui to nepanorėjus.) Bet Dovydas taip pat padarė keletą milžiniškų klaidų. Labiausiai žinoma Jo klaida buvo ta, kuomet jis paleistuvavo su kito vyro žmona, o tuomet surengė to vyro nužudymą kovoje; iš esmės, Dovydas įvykdė nužudymą ir tokiu būdu mėgino nuslėpti savo nuodėmę. Tačiau tuo metu jis buvo karalius, tad kas gi galėjo priversti jį atsakyti už savo veiksmus? Kas galėtų apkaltinti karalių nužudymu ir nebūti pats nužudytas?

Susipažinkite su pranašu Natanu. Natano, kaip pranašo, darbas buvo kalbėti žmonėms Dievo vardu. Bet pats Natanas tebuvo žmogus. Jei toliau skaitysite Karalių ir Kronikų knygas, pamatysite, jog kalbėti Dievo vardu dar nereiškė, kad karaliai nemėgins jūsų nužudyti, jeigu jiems nepatiks tai, ką Dievas per jus kalba. Taigi, Natanas buvo sudėtingoje situacijoje, bet jis drąsiai pakluso Dievui ir vis tiek nuėjo stoti į akistatą su Dovydu. Vis dėlto, tai, kaip Natanas stojo priešais Dovydą, gali būti apibūdinta kaip kažkas nuostabaus (ir tikriausiai, tai atėjo tiesiai iš Dievo). Natanas žinojo, kad Dovydas supyks (galų gale, kas nepyksta, kai jį apkaltina?), bet Natanas labai sumaniai atrado būdą, kaip nukreipti Dovydo pyktį į jo asmeninę nuodėmę. Natanas papasakojo Dovydui istoriją, kurią skaitėte šios dienos skaitinyje iš Šventojo Rašto. Dovydas taip supyko ant turtuolio istorijoje už tai, kaip jis pasielgė su skurdžiumi, kad įsakė nužudyti turtuolį. Ir štai Natanas pasako kai ką visiškai netikėto: „Tu esi tas žmogus!“

Įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis Natanas, kiek kartų jis kartojosi istoriją ir įsivaizdavo, kaip viskas gali pasibaigti. Jis veikiausiai jaudinosi, jei tik nebuvo visiškai išsigandęs. O kuomet atėjo ta akimirka, ar jis abejojo? Ar jam teko giliai įkvėpti? Viskas, ką mes žinome, yra tai, kad jis nuėjo ir tai pasakė. Jis subarė Dovydą, nepaisant Dovydo titulo ir to, koks bus jo atsakymas. Natano laimei ir Dovydo garbei, Dovydas pripažino savo kaltę.

Tą akimirką pokalbio tonas pasikeitė. Natano atsakas į Dovydo nuolankumą, atvirą prisipažinimą ir išpažintį buvo užuojauta. Natanas tiesiog perdavė Dovydui, koks yra Dievo atsakymas, bet po to, kai Dovydas prisipažino ir atgailavo, Natanas pasirūpino priminti Dovydui: „VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę.“ Dovydui vis tiek teko patirti savo veiksmų pasekmes, bet Dievas jam atleido jo kaltę. Tad, kad ir kurioje pusėje jums tektų atsidurti – būti baramam ar pabarti kažką kitą – jūs galite drąsiai stoti į akistatą su baime ir pasekmėmis, nes „VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę.“

Klausimai apmąstymui ar aptarimui:

1. Ar jums kada nors teko barti draugą už tai, kokiu būdu jis, galbūt, skaudina kitą žmogų? Kaip tą darėte? Kuo viskas pasibaigė? Ar kitą kartą darytumėte ką nors kitaip?

2. Dar kartą perskaitykite Patarlių 25:15. Kaip ši eilutė siūlo veikti dalyvaujant sudėtinguose pokalbiuose?

3. Ar kada nors esate blogai sureagavę į tai, kad kažkas jums įvardijo jūsų trūkumą? Kaip kitą kartą galite parodyti drąsą nuolankiai priimdami pastabas?