Netikėtas padrąsinimas

Dievas žino, jog kai kurios kelionės yra pakankamai sudėtingos, juolab jei į kelionę žmogus leidžiasi vienas. Tad Gabrielius pasakė Marijai, kad jos giminaitė Elzbieta jau yra šeštą mėnesį nėščia. Tai iš karto pažadino Marijos smalsumą, nes Elzbieta kentėjo sielvartą ir gėdą dėl to, kad visą gyvenimą buvo nevaisinga. Išgirsti, kad jinai laukiasi, Marijai būtų didelis padrąsinimas. Marija nebūtų vieniša šiame nerimą keliančiame apsilankymų, pranašysčių ir išsipildymų pasaulyje.

Marija beveik nedelsdama iškeliavo aplankyti giminaitės. Jinai ją suprastų. Kai tik Marija peržengė durų slenkstį, Elzbietos „įsčiose šoktelėjo kūdikis“. Ne tik tai, bet ir pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios ir palaimino Mariją bei jos įsčių vaisių, ir paklausė, kodėl „mano (jos) Viešpaties motina aplanko mane (ją)?!“  Kitaip tariant, tai Elzbieta turėjo aplankyti Mariją.  

Vėlgi, kultūriniu lūkesčių požiūriu viskas atrodo apversta aukštyn kojom. Įprastai, Marijai būtų reikėję eiti ir parodyti išskirtinę pagarbą vyresniajai giminaitei Elzbietai. 

Bet Dievas rodė, kad Jis siekia atnešti išgelbėjimą ne tik tiems, kurie žymūs, galingi, stiprūs ar turtingi. Jei taip būtų, jie, greičiausiai, prisiimtų visus nuopelnus sau. Dievas dažnai griauna įprastus lūkesčius, o Šventasis Raštas kategoriškai teigia, jog tik Dievui priklauso šlovė ir garbė – tik Jis yra jų vertas. Dievas ieško nusižeminusių, nepastebėtų, nustebusių ir, taip, kai kurie iš jų gyvena karališkuosiuose rūmuose.  

Tuomet, Marija, įkvėpta padrąsinančių sveikinimų, pradeda giedoti giesmę, skelbdama, ką Dievas jai padarė. Ši žymi giesmė, kurioje prisimenami pranašai, iškilmingai pamini tai, kad Viešpats pasirinko Mariją – „nuolankią savo tarnaitę“, – ir Jis išsklaido išdidžios širdies žmones. Giesmė yra pilna Senojo Testamento vaizdinių ir yra pranašiško pobūdžio, išsklaidanti visas mūsų abejones ir parodanti, jog nepaisant to, kad Marija buvo jauna, ji išmanė Raštus ir turėjo suvokimą apie Dievo kelius. 

Nuo tos dienos Marija trims mėnesiams apsistojo pas savo gimines, kas, kaip aš įsivaizduoju, turėjo sutapti su Jono Krikštytojo gimimu. Kaip jos abidvi, tikriausiai, buvo pastiprinimu ir paguoda viena kitai. Galime įsivaizduoti, kaip jos dalijasi savo istorijomis, kartu meldžiasi ir prisimena pranašus, galbūt, netgi Izaiją, kuris turėjo daug ką pasakyti apie Viešpaties Tarną. 

Visada yra kažkas, kas nueina panašų kelią, kad mus padrąsintų ir sustiprintų mažuose ar dideliuose dalykuose paklusti Dievo Žodžiui. Mes, kaip ir Marija, turėtume skubėti būtent pas tokius žmones, kad atrastume palaikymą ir drąsą.