Dievas pasirenka

Mūsų Kalėdų istorija prasideda nuo angelo žinios Marijai ir pasibaigia išminčių apsilankymu. Šiuose apmąstymuose ir Kalėdų pasakojimo taikyme aš, daugiausiai, remsiuosi Evangelija pagal Luką, nes jo pasakojimas iš visų Evangelijos aprašymų yra labiausiai išsamus.

Ši istorija vienu metu yra labai asmeniška bei privati, ir vis dėlto, galiausiai, labai vieša ir stebinanti. 

Pagrindiniuose vaidmenyse: jauna žydų mergina; veteranas angelas Gabrielius; Juozapas; vietiniai piemenys; ir, pagaliau, išminčiai iš Rytų šalies. Labiau neįtikėtinos dalyvių sudėties niekada nebuvo nei prieš tai, nei po to. Susiklosčiusi drama turėjo ne vien tik vietinių, bet ir visatos masto pasekmių. 

Kasmet Kalėdų istorija yra perpasakojama tūkstančiais skirtingų variantų, tiesiog milijonuose skirtingų vietų. Ji vaikiškai žavinga ir paprasta, turtinga ir brandi teologiniu požiūriu, ir daugelio mylima. Aš turiu omeny, kas nevaidino arba bent jau nebuvo gyvūnu Kristaus gimimo paveikslo vaidinime?

Viskas prasidėjo nuo jaunos mergelės, Marijos. Ji gyveno kartu su savo šeima Nazarete. Mes žinome, kad Nazareto pavadinimo kilmė reiškia „lengvai pamirštamas“ – „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Vargu, ar tai galima laikyti palankia pradžia, kuomet yra pasirenkamas mažiausiai žinomas ir mažiausiai tikėtinas žmogus, kilęs iš nuošalaus miestelio, kuris iš esmės yra laikomas niekam tikusiu. Bet labai dažnai Dievas būtent taip sprendžia žmonijos reikalus – „kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis.“ 

Kaip dažnai mes žmonių pageidavimus, stiprybes ir sumanumą painiojame su Dievo? Jo keliai viršija mūsų kelius. Tai reiškia, jog mes negalime jų įsivaizduoti ir suvokti, o ne tai, kad jie yra aukštesnė versija to, ką darytume mes. Viršija, šiuo atveju reiškia, kad jie yra mums nepasiekiami ir nesuvokiami.  

Kas iš mūsų eitų pas nereikšmingiausią žmogų, nuošaliausioje vietovėje, turinčioje blogą reputaciją, ir pasirinktų žmogų, kuris amžiams darys įtaką pasauliui? Mes einame į geriausius universitetus ar įmones ir pasirenkame žmogų, turintį įspūdingą gyvenimo aprašymą. Bet ne Dievas. Jis pasirenka nepastebimus, nuolankius, kuklius, nes jie supranta, jog ne jų galia ar sumanumas atlieka darbą. Jie pernelyg gerai suvokia savo netobulumus, savo trūkumus, savo žmogiškumą. 

Dievas pasirenka nepatrauklius, mažiausiai kvalifikuotus, labiausiai suvokiančius savo ydas; nusidėjėliai tampa geriausiais šventaisiais. Dievo karalystėje pasaulietiški privalumai ir pompastika nusileidžia paprastam paklusnumui ir dievobaimingumui.