Marija sako „taip“

Gabrielius atėjo pas Mariją su žinia nuo Dievo – „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Marija suprato šio sveikinimo prasmę ir būtent todėl jis jai sukėlė nerimą. Būtent taip Dievas kalbėjo su Senojo Testamento teisėjais ir pranašais – nei vienais, nei kitais jinai savęs nelaikė. 

Ji galvojo sau, ką tai galėtų reikšti? Jei patalpinsime save į tą pačią situaciją, tikėtina, jog, greičiausiai, taip pat būtume „labai sumišę“. Abejoju, kad angelo išvaizda sukeltų kieno nors vangų atsaką. Angelų apsuptis kartu su jų pranašiškais pareiškimais nėra tai, kas ragintų mus „išlikti ramiais ir tęsti“. 

Marijai buvo pažadėtas vaikelis, kas savaime nėra kažkas neįprasto ar nelaukto. Dauguma žydų merginų ištekėdavo ir susilaukdavo vaikų. Bet daugelis, netgi visos, žydų merginos, kaip ir dabar, turėjo sutuoktinį, su kuriuo susilaukdavo atžalų. Bet šis kūdikis nebus paprastas vaikelis, Jis bus „Aukščiausiojo Sūnus“, pažadėtasis karaliaus Dovydo palikuonis, kuris karaliaus per amžius. Ką turėjo manyti Marija? 

Ji atsakė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas pasakė Marijai kažką tokio negirdėto ir pagal reikšmę tokio, galimai, izoliuojančio (kas ja patikėtų), kad jos klausime negalima įžvelgti tikėjimo ar pasitikėjimo trūkumo. 

Šventoji Dvasia pridengs ja savo šešėliu ir amžinasis Tėvo Žodis taps kūnu Marijos įsčiose. 

Jos atsakymas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Kokį pasitikėjimą ir paklusnumą rodė Marija. Ir kokią kainą jai teks sumokėti už savo paklusnumą Dievui. 

Kaip toli siekia mūsų paklusnumas? Priimti Dievo Žodį ne visada reiškia patirti asmeninius patogumus. Tačiau koks rezultatas laukia tų, kurie atsako „taip“, koks dalyvavimas dieviškuosiuose dalykuose. Mes, kaip ir Marija, nešame Dievo atperkančio Žodžio sėklą, kuomet mūsų „galbūt“, mūsų nenoras, tampa mūsų „taip“.