Pavojingos maldosPavyzdys

Siųsk mane

Jau keletą dešimtmečių būdamas pastoriumi, matau tūkstančių žmonių pačius slapčiausius maldos prašymus. Kiekvieną savaitę į mūsų bažnyčią atkeliauja šimtai maldos prašymų, nuo maldos kortelių pamaldų metu iki telefoninių skambučių savaitės bėgyje ar internetinių prašymų per socialinius tinklus, ar per mūsų bažnyčios programėlę. Todėl jūsų nenustebins, jei pasakysiu, jog labiausiai paplitusi frazė, kurią girdžiu kiekvieną savaitę ir kurią su malonumu įvykdau yra: „Pastoriau, pasimelskite, prašau, už . . .“

Mano manymu, tai didelė privilegija, garbė ir džiaugsminga atsakomybė stabtelėti ir atnešti poreikį prie Dievo sosto bei prašyti Dievo, kad būtų maloningas, liestų, nukreiptų, aprūpintų, veiktų, kad padarytų stebuklą žmonėms, kuriuos pažįstu ir myliu. Kiekvieną savaitę kas nors prašo, kad Dievas išgydytų artimą žmogų nuo vėžio, padėtų kaimynui susirasti darbą ar atstatytų sužalotą santuoką. Studentai prašo pasimelsti, kad Dievas padėtų įstoti į jų norimą universitetą, kad padėtų sumokėti už tas studijas arba, kad padėtų išgyventi skausmą po tėvų išsiskyrimo. Kai kurie žmonės meldžiasi už sutuoktinį. Kiti prašo pagalbos atleisti juos įskaudinusiems žmonėms. 

Nors prašymai ir skiriasi, žmonės prašo Dievo padaryti kažką dėl jų ar jų mylimų žmonių. Dieve, padėk man. Dieve, padėk kažkam, ką aš myliu. Viešpatie, man reikia.... Tėve, ar galėtum, prašau,...? 

Dieve, padaryk kai ką dėl manęs. 

Išgirskite mane... mes, be abejo, turėtume taip melstis. Visada turėtume prašyti Dievo artumo, Dievo jėgos, Dievo ramybės ateiti į mūsų gyvenimą. Mes turėtume prašyti Dievo daryti stebuklus dėl mūsų. Turėtume palaikyti maldoje tuos, kuriuos mylime ir priminti sau, kaip Dievas gali veikti jų gyvenime. Turėtume ieškoti Viešpaties visose savo poreikiuose.

Bet neturėtume sustoti ties tuo.

Ką, jei vietoj to, kad melstume Dievą padaryti kažką dėl mūsų, mes savo Dangiškajam Tėvui melstumėmės pavojinga, pasiaukojančia prieinamumo malda?

Ką, jei melstumėmės, galbūt, pačia pavojingiausia malda, kuri tik įmanoma?

„Siųsk mane, Viešpatie. Naudok mane“.

Izaijas Dievo akivaizdoje meldėsi tokia visiško prieinamumo malda. Senojo Testamento pranašas aprašo savo netikėtą susitikimą su Šventu Dievu, kuomet Jis klausė: „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?” (Izaijo 6,8a). Ir nežinodamas visų smulkmenų, nežinodamas kur ar kada, Izaijas meldėsi šia pribloškiančia, gyvenimą keičiančia malda: „Aš čia, siųsk mane!“ (Izaijo 6,8b).

Pastebėkite, jog Izaijas neklausinėjo apie visas smulkmenas. Jis neklausė Dievo kur. Ar kada. Ar kas nutiks. Štai kodėl ši malda gali atrodyti tokia pavojinga. „Dieve, siųsk mane. Naudok mane. Aš neklausiu apie smulkmenas. Man nereikia žinoti apie privalumus. Arba apie tai, ar tai bus lengva. Arba apie tai, ar tai bus malonu. Dėl to, kas Tu esi – mano Dievas, mano Karalius, mano Gelbėtojas – aš pasitikiu Tavimi. Nes tu valdai visą visatą, aš perduodu savo valią Tau, kiekvieną savo dalelę. Paimk mano protą, mano akis, mano burną, mano ausis, mano širdį, mano rankas ir mano kojas ir vesk mane link savo valios. Aš pasitikiu Tavimi. Dieve, mano atsakymas yra „Taip“. Taigi, koks klausimas?”

Įsivaizduokite, jei melstumėtės tokia malda. Ar jums atsibodo saugios maldos? Ar pavargote gyventi dėl dalykų, kurie neturi jokios reikšmės? Ar neapkenčiate nenuoširdžios, abejingos krikščionybės? Tuomet melskitės pavojinga malda.

Štai aš čia, Viešpatie.

Siųsk mane.