Atstatymas (Pagal Nehemijo knygą)Pavyzdys

Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Timotiejui 3, 16‭-17).

Dievas išsirinko Izraelį savo tauta. Jis išlaisvino juos iš vergijos, lydėjo per dykumą ir įvedė į pažadėtąją žemę. Šiems žmonėms buvo draudžiama tuoktis su kitataučiais, gyvenančiais aplink, ypač su amonitais ir moabitais. Abi šios tautos buvo priešiškai nusiteikusios izraelitų atžvilgiu, kai šie dar keliavo dykuma. Maobitai netgi buvo pasisamdę Balaamą, kad jis prakeiktų izraelitus.

Dievas draudė savo žmonėms sudaryti santuokas su kitataučiais, nes Jis žinojo, kad jie gali suvilioti pagonišku tikėjimu ir stabmeldyste. Tačiau jeigu koks nors žmogus iš moabitų ar amonitų tautos nusigręždavo nuo savo pagoniško tikėjimo ir visa savo širdimi imdavo sekti Dievu, jie galėjo būti priimti į išrinktosios tautos gretas. Pirmasis toks pavyzdys buvo Rūta, kuri paliko savąjį tikėjimą ir pasirinko sekti Naomės Dievu. Vėliau ji tapo promote iškiliausio Izraelio karaliaus ir buvo gerbiama tikinčiųjų už savo ištikimybę.

Dėl to, kad nepakluso būtent šiam įsakymui, izraelitai ne kartą atgailavo ne kartą ir vėliau vėl jį ne kartą laužydavo - jie tuokdavosi su kitataučiais ir perimdavo iš jų stabmeldystę. Nejemijo 9, 2 ir 10, 28 rašoma apie tai, kad izraelitai jau buvo nusprendę laikytis šio įsakymo, bet 13 šios knygos skyriuje skaitome, kad maždaug po trisdešimties metų vėl buvo nepaklūstama.

Dievas yra ištikimas ir Jo Žodis negrįžta bevaisis. Kai izraelitai skaitė Įstatymą, Jis lietė jų širdis, jie atsakė į Jį atgaila ir nusigręžė nuo savo nuodėmių. Net kai jie ne kartą buvo suklupę, Dievas buvo ištikimas ir leido jiems per atgailą sugrįžti pas Jį. Tas pats galioja ir mums. Gali būti, kad ir mes vis suklumpame toje pačioje vietoje, kurioje buvome pasižadėję nenusidėti. Tačiau jeigu pasiliekame Dievo Žodyje, Jis ištiria mūsų širdis, parodo, kur elgiamės neteisiai ir kviečia į atgailą. O per nuoširdžią ir nusižeminusią atgailą galime sugrįžti pas savo Dangiškąjį Tėvą.

Kokiuose dalykuose, dėl kurių atgailavai anksčiau, vėl suklumpi? Ar tau lengva dėl tų pačių dalykų vėl atgailaujant ateiti pas Dievą? Kaip Dievas žiūri į tai, kad mes vis suklumpame?