Atstatymas (Pagal Nehemijo knygą)Pavyzdys

Bet jie ir mūsų tėvai elgėsi išdidžiai, sukietino savo sprandus ir neklausė Tavo įsakymų. Jie atsisakė paklusti ir neprisiminė Tavo stebuklų, kuriuos tarp jų padarei. Jie sukietino savo sprandus ir maištaudami išsirinko vadą, kuris juos parvestų vergijon. Bet Tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, todėl neapleidai jų (Nehemijo 9, 16‭-17).

Nehemijo knyga atskleidžia, kaip atrodo tikra atgaila, kokia svarbi ji yra ir kaip Dievas apsaugo savo žmones. Nors pats Nehemijas vadovaudamas Jeruzalės sienos atstatymui susidūrė su dideliu pasipriešinimu bei realiomis priešų atakomis, Dievas buvo ištikimas jam. Sienos buvo sutvirtintos ir atstatytos. Tačiau Viešpats buvo suplavęs atstatyti ne tik fizines sienas. Jis norėjo dvasiškai atstatyti ir savo žmones.

Devintame skyriuje matome, kad izraelitai iš naujo įsipareigoja laikytis Įstatymo, kuris jiems buvo duotas tam, kad jie taptų šventi ir išsiskirtų iš kitų tautų. Toks nuoširdus noras sugrįžti prie Įstatymo laikymosi rodė šių žmonių meilę, atsidavimą ir pasitikėjimą Dievu. Jei žinojo, kad Jis juos vėl valdys, bus jų Viešpačiu, aprūpins ir apsaugos.

Dievo Žodis, kurį girdėjo susirinkę žmonės, vedė juos į atgailą, o paskui į džiaugsmingą šlovinimą ir garbinimą už tai, kad jie buvo Jo tauta. Jie prisiminė savo istoriją, koks ištikimas Viešpats buvo jų protėviams ir jiems patiems ir šlovino Jį už tai.

Šios dienos skaitinyje pasakojama, kad izraelitai ne vieną kartą buvo tapę išdidūs, nepaisė, nesilaikė Įstatymo ir neprisiminė to, ką Dievas padarė dėl jų. Jie buvo išvesti iš Egipto vergystės, jų akizaidoje buvo perskirta jūra, jie buvo apsaugoti ir aprūpinti kelionėje per dykumą, bet viso to neįvertino. Dar baisiau, jie buvo netgi pasidarę auksinį veršį ir garbino jį.

Polinkis į išdidumą nėra izraelitų tautos bruožas, jis būdingas kiekvienam žmogui. Mes taip pat greitai pamirštame, jog buvome išlaisvintos iš vergystės, kad matėme stebuklus savo gyvenime, kad buvome Jo vedamos, apsaugotos ir aprūpintos. Kai viso to neprisimename, mūsų širdis tampa išdidi, imame pasitikėti savimi ir gal net garbinti stabus (tai nebūtinai yra auksinis veršis!). Todėl mums labai svarbu atsiminti, sąmoningai medituoti ir mąstyti apie tai, kiek daug Viešpats padarė dėl mūsų, koks ištikimas Jis mums buvo ir kaip stipriai mums reikia Gebėtojo.

Kaip atgaila susijusi su šlovinimu? Ar esi turėjusi tokios patirties, kai iš atgailos už savo nuodėmes perėjai į Dievo šlovinimą už tai, koks Jis yra?