Nehemijo 9:5-37

Levitai Jozuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija tarė: „Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą, per amžių amžius! Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas, viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių! Tu esi VIEŠPATS, tu vienas! Tu padarei dangų, dangaus aukštybes su jų galybėmis, žemę ir visa, kas ant jos, jūras ir visa, kas jose. Tu duodi visiems gyvastį, ir dangaus galybės tave garbina. Tu esi VIEŠPATS Dievas, kuris išsirinko Abromą, išvedė jį iš chaldėjų Ūro ir pervardijo jį Abraomu. Radęs jo širdį esant tau ištikimą, sudarei su juo Sandorą, kad duosi jam ir jo palikuonims kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų kraštą. Savo pažadą tu įvykdei, nes esi teisus. Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte, išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros. Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną, visus jo tarnus ir visus jo krašto žmones, nes žinojai, kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais. Taip pasidarei sau vardą, išlikusį iki pat šios dienos. Tu perskyrei jūrą, kad jie pereitų per jūrą sausa žeme, bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus, tartum akmenį į šėlstančius vandenis. Debesies stulpu vedei juos dieną, ugnies stulpu naktį, apšviesdamas kelią, kuriuo jie turėjo eiti. Tu nužengei ant Sinajaus kalno, kalbėjaisi su jais iš dangaus, duodamas jiems dorus įsakus, tikrus pamokymus, gerus įstatus ir įsakymus. Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą, davei jiems įsakymus, įstatus ir Įstatymą per savo tarną Mozę. Jiems alkstant, tu parūpinai duonos iš dangaus, o jiems trokštant, atsiuntei vandens iš uolos ir paliepei jiems įžengti ir paveldėti kraštą, kurį buvai prisiekęs jiems duoti. Bet jie – mūsų protėviai – elgėsi įžūliai ir užkietinę savo sprandus neklausė tavo įsakymų. Atsisakę klausyti nebeatsiminė jiems padarytų tavo nuostabiųjų darbų, užkietino savo sprandus ir nusprendė grįžti į vergiją Egipte. Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės, ir jų nepalikai. Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarę: ‘Tai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto!’ – ir padarę didelių užgaulių, tu, būdamas didžiai gailestingas, nepalikai jų dykumoje. Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje, nepasitraukė nuo jų dieną, nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią, kuriuo turėjo eiti. Savo gerąja dvasia juos apdovanojai, kad jie suprastų; savo manos neatėmei nuo jų burnų, vandens parūpinai troškuliui numalšinti. Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje, kad jie nieko nestokojo; jų drabužiai nenusinešiojo nei jų kojos sutino. Tu davei jiems karalystes bei tautas ir paskirstei jiems žemę. Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono žemę ir Bašano karaliaus Ogo kraštą. Tu padarei jų palikuonis tokius gausius kaip dangaus žvaigždės ir atvedei juos į kraštą, į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti. Tad palikuonys įžengė ir paveldėjo kraštą: tu nugalėjai jiems krašto gyventojus kanaaniečius, atidavei jiems į rankas kartu su jų karaliais ir tautomis, kad pasielgtų su jais, kaip jiems patinka. Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę, paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių, jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus, alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių. Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai, mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu. Tada neklusnumo apsėsti jie sukilo prieš tave ir nusigręžė nuo tavo Įstatymo. Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave, jie išžudė ir didžiai tave užgavo. Tu atidavei juos priešams į rankas; priešai juos engė. Prispausti jie šaukėsi tavęs, tu išgirdai juos iš dangaus ir iš savo didžio gailestingumo davei jiems išgelbėtojų, kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų. Bet vos tik gavę ramybę jie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse. Tada tu atidavei juos priešams į rankas, idant šie būtų jų valdovai. O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs, tu išgirdai juos danguje ir iš savo gailestingumo nuolat gelbėjai juos. Tu įspėjai juos, kad sugrąžintum prie savo Įstatymo. Tačiau jie elgėsi įžūliai, neklausydami tavo įsakymų; jie nusidėjo tavo įsakams, kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį. Pasižiūrėję per atkaklų petį, jie užkietino savo sprandus ir neklausė. Per daugelį metų buvai kantrus su jais, įspėjai juos savo dvasia per pranašus, bet jie nė viena ausimi nesiklausė; užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas. Nepaisydamas to, iš savo didelio gailestingumo jų nesunaikinai ir nepalikai, nes esi maloningas ir gailestingas Dievas. Tad dabar, mūsų Dieve, didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve, kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą, tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės, ištikusios mus – mūsų karalius, didžiūnus, pranašus, protėvius, visą tavo tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos. Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko, nes elgeisi ištikimai, o mes elgėmės nedorai. Mūsų karaliai, didžiūnai, kunigai ir protėviai nesilaikė tavo Įstatymo, nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų, kuriuos jiems davei. Net savo pačių karalystėje, nepaisydami tavo visokeriopo gerumo, kurį jiems dosniai teikei, plačiame ir derlingame krašte, kurį jiems davei, jie nenorėjo tau tarnauti ir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė. Štai mes – vergai iki šios dienos, vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams, kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis. Jo gausus derlius tenka karaliams, kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes. Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastį ir mūsų galvijus. Mes kenčiame didelę priespaudą!