Dievo šlovinimasPavyzdys

Šlovinimas visa asmenybe

Kai kalbame apie Šventosios Dvasios raginimą, mes tam tikra prasme kalbame apie jausmus. Aš pripažįstu, jog tai yra pavojinga, nes jausmai gali skatinti žmones daryti keistus dalykus.

Per daug sąžiningi žmonės, vedami kaltės jausmo, gali bandyti išpirkti savo kvailą poelgį, darydami kažką tokio, kas jų manymu yra Dievo valia. Kažkas gali manyti, jog jaučia Šventosios Dvasios paraginimą, kai tuo tarpu viskas, ką jis daro – tai deda žmogiškąsias pastangas, kad išpirktų praeities nesėkmę. Šventosios Dvasios paraginimas, kai jam paklūstama, visada veda į neaprėpiamos ramybės jausmą.

Lengva manyti, jog vienintelis reikšmingas paskatinimas yra intelektualus talentingumas ar gelmė. Bet Dievas nori bendrauti su mumis ne vien tik mąstymo lygmenyje. Dievas nori bendrauti su visa mūsų esybe – mūsų emocijomis ir pojūčiais, o taip pat protu.

Tikrasis šlovinimas vyksta tuomet, kai nebijome išreikšti to, ką jaučiame. Šlovinimas turėtų mus privesti prie to, jog galėtume būti atviri. Būdami šalia Jėzaus, niekada neturime slopinti to, ką jaučiame. Jis niekada mūsų nebars už mūsų nuoširdumą. Tai nereiškia, kad esame teisūs, bet jei būsime nuoširdūs, Jis gali padėti mums pažiūrėti tiesai į akis bei parodyti, kur esame neteisūs.