Dievo šlovinimasPavyzdys

Džiaugsmas nieko nedaryti

Yra žymiai gilesnis šlovinimo lygis, toks, kuriame neįstengiame pasireikšti nei žodžiais, nei kaip nors kitaip – toks, kuriame esame visiškai pasyvūs. Aukščiausią ir didžiausią šlovinimą patiriame tuomet, kai negalime nieko daryti, vien tik būti nustebę, kai tampame bejėgiai ir netekę žado nuo nuostabos ir padėkos, kai atsilošiame ir stebime, kaip Dievas veikia.

Ar kada nors buvote atsidūrę situacijoje, kurioje nebuvo ką pasakyti ar padaryti? Kas nors padarė kažką nepaprastai nuostabaus, ir jūs negalėjote padaryti nieko daugiau, tik būti dėkingi? Galbūt, tas žmogus jau buvo išėjęs, ir jums norėjosi jį surasti ir išsakyti padėką už tai, kas buvo padaryta. Ir galbūt, jautėtės nusivylę, ir praradote kažkiek džiaugsmo, nes neturėjote galimybės išreikšti savo dėkingumo. Savo prigimtiniame lygmenyje, mes visada jaučiame, jog privalome kažką daryti.

Aš nesakau, jog mes nieko nejaučiame, verčiau, kad nieko nedarome. Tai, kaip sako Izaijas, yra geriausias būdas gyventi – taip, kaip to nori Dievas. Tai yra didžiausias džiaugsmas, kuris tik gali būti. Ir nors tampame bejėgiai, lyg stovėtume su plačiai atverta burna, Dievas supranta, kaip jaučiamės ir žino, jog esame dėkingi.