Kiekviena trokštanti širdisPavyzdys

Individualistas ir tikrasis žydų Karalius

Kai išminčiai įžengė į Jeruzalę ir pradėjo klausinėti apie gimusį žydų Karalių, Erodas stengėsi nuslėpti patiriamą didėjančią paniką. Jis suprato išminčių buvimo Jeruzalėje reikšmę ir žinojo, kad jie šiaip sau bet kur nepasirodydavo. Jie vykdė misiją karūnuoti tikrąjį žydų Karalių, ir tai kėlė problemų.

Ciesorius Augustas suteikė Erodui „žydų karaliaus“ titulą darydamas paslaugą jo tėvui, Antipatrui. Erodas net nebuvo žydas, jis buvo edomitas. Vis dėlto, nepaisant to, kaip jis gavo titulą, Erodas tikėjo, jog jis yra teisėtas žydų karalius ir bet kas, kėsinantis į tą titulą, kelia jo sostui grėsmę.

Erodo karaliavimas vis dar kelia ginčų tarp daugelio istorikų, nes jis buvo kraštutinumų žmogus. Iš vienos pusės, jis buvo statytoju, kuriam nebuvo lygių. Jo didžiausiu ir reikšmingiausiu statybų projektu buvo žydų šventyklos rekonstrukcija. Jos rekonstrukcijai negailėta jokių lėšų, ir netgi rabinai, kurie nebuvo dideli Erodo gerbėjai, dažnai pažymėdavo jos neprilygstamą grožį.

Kita vertus, visą Erodo padaryta gėrį didele apimtimi užtemdydavo jo pernelyg didelė paranoja ir žiaurumas. Bet kuris žmogus, įtariamas išdavyste, nebuvo saugus jo artume, netgi jo šeimos nariai. Įtaręs, kad jo mylima žmona Mariamna ir du jų sūnūs, dvyniai, panoro užgrobti jo sostą, jis įsakė juos visus nužudyti.

Tad Erodas, išgirdęs žinią, jog gimė kitas žydų karalius, pajuto pavojų ir sušaukė slaptą susitikimą su išminčiais. Jis jiems liepė pranešti jam apie naujagimio karaliaus vietą, kad ir jis nuvykęs jį pagarbintų. Bet išminčiai, sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Šio individualisto valdžios troškimas turėjo liūdnų pasekmių – kruviną siautėjimą. Jis pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus.

Erodo gyvenimas yra nuolatinės visatoje vykstančios kovos tarp šviesos ir tamsos dėl valdžios pavyzdys. Žiūrint iš žemiškos perspektyvos, Erodas norėjo pašalinti visus varžovus, besikėsinančius į jo sostą. Bet iš dvasinės perspektyvos, tai buvo velnio darbas, kuriuo jis mėgino nužudyti Jėzų Kristų – Tą, kuris trupins žalčiui galvą (Pradžios 3:15).

Jeigu Jėzus Kristus nebūtų karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, ar jis išliktų tokia didele grėsme šio pasaulio karalystėms? Tai, kad praėjus 2000 metų, pasaulis ir toliau negali nepaisyti BETLIEJUJE gimusio žydų Karaliaus, tik įrodo Jo karališkąją valdžią!

Erodas atėjo ir išėjo, kaip ir daugelis kitų valdytojų. Nors Jėzus ir toliau kelia grėsmę žemiškoms karalystėms, niekas negali sutrukdyti Dievo karalystės plitimui. Tėra vienas Karalius, o Jo vardas – Jėzus Kristus. Akivaizdus atsakas į Jo atėjimą yra nusilenkti ir Jį pagarbinti.

• Kokiu būdu Jėzaus Kristaus gimimas kelia grėsmę mūsų laikų karalystėms ir valdovams?
• Kaip Jėzaus gimimas kelia grėsmę mano pasiryžimui leisti Jam valdyti ir karaliauti mano gyvenime?