Kiekviena trokštanti širdisPavyzdys

Siaubą keliantis angelas ir kvailas atsakymas

Zacharijas negalėjo patikėti savo ausimis, kai buvo mesti burtai, kurie nulėmė jo eilę aukoti smilkalus. Būnant kunigu, jam teko aukoti tūkstančius gyvūnų aukų, bet jam niekada neteko garbė aukoti smilkalus Viešpaties šventovės viduje. Zacharijas žengdamas į šventovę giliai įkvėpė.

Maža liepsna, kurią jis nešė, metė šešėlius patalpoje. Dešinėje jis pamatė stalą su padėtine duona, kairėje – žvakidę iš gryno aukso, o priešais jį buvo smilkalų aukuras. Jis uždegė prie aukuro malonaus kvapo smilkalus ir palenkė savo galvą, kad pasimelstų. Atmerkęs akis, jis viena akimi kampe pamatė jį .

Prieblandoje stovėjo didingiausia ir baisiausia jo kada nors matyta būtybė. Tai buvo angelas Gabrielius.

Nors Gabrieliaus išvaizda kėlė siaubą, angelas patikino, jog Zacharijui nėra ko bijoti ir jog jis turi jam gerąją naujieną. Zacharijo ir Elzbietos maldos dėl sūnaus bus greitu metu atsakytos, ir tas vaikelis bus didis Viešpaties akyse. Tas vaikelis, dėl kurio buvo taip ilgai meldžiamasi, bus Mesijo pirmtakas.

Vienintelė problema buvo ta, jog Zacharijas ir Elzbieta dėl senatvės nebegalėjo susilaukti vaikų. Tad Zacharijas paklausė Gabrieliaus: „Kaip aš tai patirsiu?“ Angeliškas pasiuntinys atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje.“ Kitaip tariant, ar vien tik mano išvaizdos tau, Zacharijau, nepakanka, kad patikėtum?

Be abejo, Zacharijas žinojo, kad Dievas gali atsakyti į jo maldas, bet norėdamas apsaugoti savo lūkesčius, jis padarė išvadą, kad Dievas to nepadarys.

Dėl jo netikėjimo, Gabrielius padarė Zachariją nebyliu. Zacharijas nebegalėjo nei girdėti, nei kalbėti. Bet argi ne visas netikėjimas yra nebylus? Kai netikime tuo, kas apreikšta Dievo Žodyje, tuo pačiu rodome dvasinį nebylumą.

Nors iš pat pradžių Zacharijas atsakė abejodamas, jo „ilga pertrauka“ jam padėjo pamatyti visus dalykus aiškiau. Kai jo liežuvis pagaliau atsirišo, jo lūpos persipildė šlovinimo. Atgavęs kalbos dovaną, jis naudojo savo lūpas Dievo šlovinimui, o ne abejonių išreiškimui.

Dešimtmečiais Zacharijas ir Elzbieta manė, kad Dievas į jų širdies troškimą atsakė: „Ne“, bet iš tikrųjų tai tebuvo: „Dar ne dabar“. Nepaliaukite melstis, tikėti ir nenustokite paklusti! Jūs niekada nežinote, ką Dievas, galbūt, daro su jūsų kol kas neatsakytomis maldomis.

• Kokiuose dalykuose aš netikiu tuo, ką Dievas apreiškė savo Žodyje?
• Kokių maldos prašymų man kyla pagunda atsisakyti?
• Kaip aš galiu mėgdžioti (netobulą) Zacharijo ir Elzbietos ištikimybę, kad nenustočiau tikėti tada, kai atsiranda pagundų pasiduoti?