Gyvenimas naujai: Po skyrybųPavyzdys

Tapatumas 

Vienas iš svarbiausių gyvenimo klausimų – „Kas aš esu?“ Kai kurie žmonės praleidžia visą gyvenimą ieškodami atsakymo į šį klausimą, bandydami atrasti save hobyje, karjeroje ar kitų žmonių nuomonėse. Bet žvelgdamos į Bibliją suvokiame, jog atsakymas yra paprastas. Mes esame Dievo vaikai. 

Kai pasiliekame įsišaknijusios savo, kaip Dievo vaikų, tapatume, tuomet mums daugiau nebereikia ieškoti pripažinimo savo veiksmuose ar tame, ką apie mus galvoja kiti žmonės. Mums nebereikia taip stipriai stengtis atrasti meilę, nes būdamos su Jėzumi Kristumi, jau turime jos apsčiai. Bet kai patraukiame savo žvilgsnį nuo šios tiesos, mūsų gyvenimas pasineria į sumaištį ir netvarką.

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš ieškojau mane supančių vyrų pripažinimo. Aš norėjau, kad mano tėtis mane dievintų. Aš norėjau daryti didžiulį įspūdį savo viršininkams. Aš žūtbūt norėdavau, kad kiekvienas vaikinas, kurį įsimylėdavau, atsakytų man tuo pačiu. Aš norėjau būti matoma, mylima ir atrasti savo „ilgai ir laimingai“. 

Mano poreikis būti pripažinta ir dievinama sekė paskui mane į santuoką. Man patiko būti žmona, bet aš pastoviai jaučiausi neužtikrintai. Aš visada stengdavausi gražiai atrodyti, palaikyti švarą namuose ir kiekvieno savaitgalio vakarą gaminti apdovanojimų vertas vakarienes, tuo pačiu metu dirbdama daugiau kaip 40 valandų per savaitę. Aš buvau visiškai pasinėrusi į tai, kad viskas atrodytų tobulai. Būti jo žmona buvo tokia svarbi mano, kaip aš maniau, tapatumo dalis, jog kai visa tai dingo, aš jaučiausi pasimetusi. 

Norėdama užpildyti tą tuščią erdvę savo naujuoju tapatumu, aš nusprendžiau leistis į savęs atradimo kelionę. Aš išbandžiau daug įvairių naujų dalykų, pavyzdžiui, ragavau aštuonkojį, nubėgau savo pirmuosius 5 kilometrus ir nusileidau lynu, kad stočiau į akistatą su aukščio baime. Bet geriausias dalykas, kurį padariau – tai nusprendžiau išvystyti artimesnius santykius su Jėzumi Kristumi. Aš daugiau skaičiau Bibliją, pradėjau dažniau tarnauti bažnyčioje ir skyriau laiko, tiesiog, pabūti Dievo artume. Tai padariusi, pagaliau suvokiau, kas aš esu. Aš esu labai mylimas Dievo vaikas. Man niekada nereikėjo riterio blizgančiais šarvais, kuris prisiektų man savo amžiną meilę. Jėzus Kristus jau paaukojo save ant kryžiaus, kad aš galėčiau gyventi. Štai ir tas „ilgai ir laimingai“!

Tokia pačia ištikimąja meile Dievas myli ir jus. Įsisąmoninkite tai. Jis niekada jūsų neapvils, niekada jūsų neapleis ir niekada nepaliks. Jis niekada nenustos jus mylėti, niekada netaps abejingas ir niekada vietoj jūsų nepasirinks kažko kito. Jis visada bus šalia jūsų švelniai, meiliai ir pastoviai primindamas, jog jūs esate Jo ir, kad Jo yra gana. Žinojimas, kas esate Kristuje, suteiks jums jėgų būti savimi, suteiks ramybės neramumuose ir vilties ateičiai. 

Dieve, dėkoju už Tavo begalinę meilę man. Dėkoju, kad pamilai mane taip tobulai, jog man nebereikia ieškoti meilės netinkamose vietose, bet galiu būti užtikrinta tuo, ką Tu apie mane kalbi. Atleisk man už tas akimirkas, kai bandydavau užpildyti tuščią erdvę savo gyvenime kažkuo kitu, o ne Tavimi. Padėk man prisiminti, jog aš esu Tavo ir man nereikia stengtis būti kažkuo kitu. Ačiū už Tavo pažadus, jog niekada manęs nepaliksi ir jog Tu darai taip, kad man viskas išeitų į gera. Aš, Jėzau, Tavimi pasitikiu. Amen.