Surandant ramybęPavyzdys

Gyventi nesigailint

Pamenu, kuomet lėtai padėjau telefono ragelį ir giliai atsidusdamas tariau: „Štai ir viskas… tai įvyko.“ 

Kitame telefono gale girdėjau advokato balsą, kuris pranešė, kad mano žmona pateikė skyrybų prašymą. 

Daugelį metų gyvenau ant skyrybų slenksčio. Tačiau vis dėlto mane nustebino atėjusi žinia. 

Per sekančias kelias dienas mano širdyje ir galvoje sukosi daugybė įvairių emocijų ir minčių. Nenorėjau skirtis. Tiksliai nežinojau kaip turėjau elgtis, kad skyrybos neįvyktų. Nežinojau nei kam turėjau pasakyti, nei kaip turėčiau jiems pasakyti. Galiausia priėmiau sprendimą, jog pranešiu visos bažnyčios, kuriai tarnavau, parapijiečiams. Nedrįsau galvoti kaip taryba ar susirinkusieji į tai reaguos. Vienintelis neabejotinas faktas buvo spaudimas, kuris kilo besiruošiant ateinančio sekmadienio pamokslui.

Net kai mano mintys sklandė pasiutusiu greičiu, giliai širdyje žinojau šias tiesas: 

· Šie veiksmai prieš mane Dievo nenustebino.

· Dievas valdė mano gyvenimą - Jis leido tai įvykti, kad tęstųsi kita Jo plano dalis man.

· Savo Žodyje Jis pažadėjo manęs niekada nepalikti ir neapleisti. Jis pažadėjo būti šalia manęs kiekviename mano žingsnyje; ir todėl viskas galų gale bus sudėta vardan amžinosios naudos, jei aš ir toliau pilnai pasitikėsiu Jo planu.

Dabartinės situacijos įvykiai sukėlė sumišimą. Nekintanti tiesa apie Dievą užpildė ramybe.

Praėjus beveik aštuoneriems metams po advokato telefono skambučio, mano žmonos pareikštos skyrybos buvo teisėtai patenkintos.

Nuo to laiko man žmonės sakydavo: „Neabejoju, kad labai apgailestauji dėl prarastos santuokos … kad nepavyko laimėti kovos dėl santuokos … kad visos tavo pastangos susitaikyti vaisių nedavė.“

Mano išorinis atsakas dažniausia buvo tyla. Tikrasis mano vidinis atsakymas į tokius komentarus buvo šis: Liūdna? Taip. Gailiuosi? Ne. 

Nors ir jaučiu liūdesį, kad mano santuoka baigėsi skyrybomis, aš negyvenu su nuolatiniu nuoskaudos jausmu. Kodėl? Nes gailestis slypi neišspręstoje kaltėje. Žinojau, kad gyvenau ramybėje su Dievu, todėl gailestis ir kaltė nėra dalis mano gyvenimo.

Supratau, kad geriausias būdas gyventi nesigailint, tai palaikyti švarią sąžinę. Pasirinkite tokį gyvenimo būdą, kuriame atiduotumėte visą save santykiuose ar užduotyje, stengiantis gyventi šventųjų elgsena. Pasirinkite pasitikėti Dievu kiekvienoje savo gyvenimo srityje - ne tik ten, kur paprasta. Pasirinkite paklusti Jam ir vykdyti Jo įsakymus. Pasirinkite pilnai atleisti kitiems. Ir pasirinkite kelią, kurį Dievas jums atskleidžia.

Nors niekas negali viso to padaryti savo jėgomis, tačiau kai Šventoji Dvasia gyvena mumyse, mes galime atsisakyti visų pagundų ir siekti taikos su savimi ir kitais - bei tęsti geruosius darbus, kuriuos Dievas mums leido atlikti.