Surandant ramybęPavyzdys

Visos ramybės pamatas

Visai neseniai, prieš renginį, kuriame turėjau sakyti kalbą, aš ir mano kolega pietavome vakarų pakrantėje. Kai mums pietaujant, jauna padavėja priėjo prie mūsų staliuko, aš jos paklausiau: „Jei galėtumėte Dievo paprašyti bet kokio dalyko, ko paprašytumėte?“

Ji nedvejodama atsakė: “Aš paprašyčiau ramybės.“

Jos skruostu pradėjo riedėti ašara, kai ji pasakojo apie tai, jog prieš kelias dienas mirė jos mylima močiutė.

Jai besidalinant šia istorija, aš sužinojau, kad jos šeimoje niekas netikėjo Dievu. Ji taip pat Juo netikėjo. Ji atmetė Dievą nesąmoningai. Ji tiesiog savo viduje jautė didelį nerimą, bet ji neturėjo jokio supratimo, kaip galėtų atsikratyti to vidinio neramumo, ar kokia yra jo priežastis. Kaip ir daugelis žmonių, ji gyveno diena iš dienos, neturėdama savo gyvenime jokio didelio tikslo ar prasmės.

Ši jauna moteris atvaizduoja didžiąją mūsų šiandieninės visuomenės dalį — tuos, kurie plaukia pasroviui, kovoja, kad sudurtų galą su galu, ieško kelio ten, kur jo nėra, ir visame tame bando surasti kažkokią prasmę.

Labai dažnai, atrodo, jog į mūsų žmonišką dilemą nėra jokio tinkamo atsakymo. Ypač į klausimą, kodėl jaučiamės tokie tušti, beverčiai ir neturintys ramybės. Be to, atrodo, jog nėra jokios patenkinamos priežasties, kodėl turėtume dėti didžiausias pastangas ir vis tiek patirti gyvenimiškų bėdų kančias.

Jauna padavėja šią problemą apibrėžė savais žodžiais: „Man reikia ramybės“. Kiti žmonės sakytų: „Aš labai vienišas“. Dar kiti sakytų: „Jei mano sutuoktinis mylėtų mane taip, kaip derėtų, tuomet būčiau laiminga“. Skirtingos variacijos, bet ta pati melodija: „Kažkas ne taip... Aš nelaimingas. Aš neturiu ramybės. Kas su manimi ne taip?“.

Daugelis žmonių, kurie tampa šios pasaulietiškos visuomenės aukomis, patiria šią tuštumą ir nesusieja šios problemos su Dievu. Mes pastoviai puolami visuomenės tvirtinimų: „Jei būtumėte lieknesni, labiau stilingai apsirengę, vairuotumėte prabangų automobilį, gyventumėte geresniame miesto rajone, uždirbtumėte daugiau pinigų…“ sąrašą galima tęsti ir tęsti. Bet nei vienas iš anksčiau paminėtų didžiai vertinamų atsakymų, ar šimtai kitų mums siūlomų atsakymų į mūsų problemas, negali visam laikui ir patenkinamai suteikti mums tai, ko beviltiškai trokštame.

Jauna padavėja buvo teisi: Daugelis iš mūsų, stipriai jaučiame, jog mums reikia kažko daugiau — ir visa apimantis žodis, kuris labai gerai tai apibrėžia yra ramybė.

Būdamas pastoriumi jau daugiau kaip 60 metų, galiu jums pasakyti, jog tol, kol nesusitaikysite su Dievu, niekada šiame gyvenime negalėsite patirti tikrosios ramybės.