Paul Tripp kasdieniai skaitiniai Padėkos dienaiPavyzdys

Labai norėčiau pasakyti, kad esu visada patenkintas. Norėčiau pasakyti, kad niekada nesiskundžiu. Norėčiau pasakyti, kad niekada nenoriu to, ką turi kiti. Labai norėčiau pasakyti, kad niekada nepavydėjau kitų gyvenimo. Norėčiau pasakyti, kad niekada negalvojau, jog Dievas kitam davė tai, ką turėjo duoti man. Norėčiau pasakyti, kad vertinu kiekvieną palaiminimą ir nebandau įžiūrėti, ko neturiu. Norėčiau pasakyti, kad netrokštu tiek daug dalykų. Norėčiau, kad mano širdis pagaliau įgautų pasitenkinimą.

Visa tai tėra norai, nes viso to dar negaliu apie save pasakyti. Pavydas vis dar tyko mano širdyje. Jis yra viena iš tamsių nuodėmės pasekmių, kuri vis dar ten glūdi. Kodėl Biblija kalba apie pavydą taip griežtai? Štai kodėl: kai jūsų širdį valdo pavydas, Dievo meilė yra išstumiama šalin. Pamąstykime apie tai, ką daro pavydas. Jis numano, kad esate verti palaiminimų, kurių, iš tikrųjų, nesate verti. Kai jūsų širdį valdo pavydas, širdies nuostata „Aš esu palaimintas“ pasikeičia į nuostatą „Aš nusipelniau.“ Pavydas yra savanaudiškas iki pat pagrindų. Pavydas visada stato jus į pasaulio centrą. Jis padaro taip, kad viskas suktųsi aplink jus. Jis priverčia jus matyti pasaulį iš jūsų norų, poreikių ir pojūčių perspektyvos.

Deja, pavydas verčia jus abejoti Dievo gerumu, Jo ištikimybe ir išmintimi. Pavydas kaltina Dievą tuo, kad Jis nežino ką daro arba tuo, kad Jis nėra ištikimas ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Kai esate įsitikinę, jog kito žmogaus gautas palaiminimas turėtų priklausyti jums, jūs ne šiaip turite problemą su tuo žmogumi, jūs turite problemą su Dievu. Kai pradedate abejoti Dievo gerumu, jūs nebesikreipiate į Jį pagalbos. Kodėl? Nes neprašote ir nesitikite gauti pagalbos iš to, kieno veiksmais abejojate.

Pavydas daro dar kai ką dvasiškai pražūtingo. Jis numano, kad turite išskirtinį supratimą ir žinojimą, kurio niekas kitas neturi. Pavydas ne tik numano, kad apie kito žmogaus gyvenimą žinote daugiau nei įmanoma, bet taip pat numano, kad geriau už Dievą suprantate, kaip yra geriau. Be to, pavydas verčia jus pamiršti apie nuostabią, gelbstinčią, keičiančią, įgalinančią ir išlaisvinančią Dievo malonę. Jūs tampate tokie užvaldyti apskaičiavimais, ką turite ir ko neturite, kad milžiniški Dievo malonės palaiminimai — palaiminimai, kurių negalėtume užsitarnauti, pasiekti ar nusipelnyti — lieka nepastebėti ir nepripažinti. O kadangi pavydas labiau susitelkia į tai, ko norite, o ne į gyvenimą, į kurį Dievas jus pašaukė, pavydas nukreipia jūsų dėmesį nuo Dievo įsakymų bei įspėjimų ir todėl, palieka jus moralinio pavojaus būsenoje. Vienintelis sprendimas išvengti pavydo yra gelbstinti Dievo malonė — malonė, kuri į save susikoncentravusius nusidėjėlius paverčia laimingais ir patenkintais Dievo garbintojais.