Paul Tripp kasdieniai skaitiniai Padėkos dienaiPavyzdys

Tikra tiesa, jog viena iš didžiausių nuodėmių mūsų santykiuose yra užmiršimas. Pamąstykite apie sekantį Jėzaus Kristaus palyginimą:

Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet pasišaukęs jį valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ (Evangelija pagal Matą 18:23–33)

Mes visi galime būti tokie užmaršūs. Mums visiems būdinga pamiršti tą meilės ir malonės didybę, kuri buvo išlieta ant mūsų. Visi sugebame pamiršti tai, jog niekada nebūtume nusipelnę ar užsitarnavę visų tų geriausių dalykų, kuriuos turime savo gyvenime; visi tie dalykai priklauso mums tik per malonę. Štai kokia yra problema: kokiu mastu pamirštate apie jums suteiktą malonę, tokiu pačiu mastu jums yra lengviau neteikti jos kitiems. Kokiu mastu pamirštate tai, kiek buvo jums atleista, tokiu pačiu mastu jums yra lengviau neatleisti žmonėms savo gyvenime. Jei savo širdyje nejaučiate dėkingumo už meilę, kuri jums buvo taip dosniai dovanota, tuomet jums yra lengva nemylėti kitų taip, kaip turėtumėte.

Tiesa visada yra ta, jog niekas neteikia malonės geriau už žmogų, kuris yra giliai įsitikinęs, jog jam pačiam jos reikia ir, kuris prisimena, jog malonės Dievas jam mielai ją dovanojo. Dievas duoda tai, ko niekada nebūtume nusipelnę; tad, kodėl gi, mes atsisakome teikti malonę tol, kol kiti nepasieks mūsų kažkokių jiems nustatytų standartų? Kvietimas nedelsiant atleisti atskleidžia ir parodo mūsų poreikį gauti atleidimą. Kvietimas teikti malonę parodo kaip stipriai mums patiems jos reikia. Kvietimas atleisti tuo pačiu yra ir kvietimas atsiminti bei būti dėkingiems. Kai prisimenate savo klaidas ir tai, kokie esate neverti, jūs tampate minkštaširdžiai kitų nevertų žmonių atžvilgiu ir norite, kad jie patirtų tą pačią malonę, kuri jums yra vienintelė jūsų viltis. Tesuteikia mums Dievas malonės visada prisiminti ir noro teikti kitiems tai, kas buvo suteikta mums.