Paul Tripp kasdieniai skaitiniai Padėkos dienaiPavyzdys

Pavydas sutelkia jus į save ir įtikina jus savo teisumu. Jis patalpina jus į jūsų pasaulio centrą. Padaro taip, kad viskas suktųsi aplink jus. Jis kalba jums, jog esate verti to, ko iš tikrųjų, nesate verti. Pavydas laukia ir reikalauja. Pavydas kalba, jog esate tas, kuo, iš tikrųjų, nesate ir, jog turite teisę į tai, į ką, iš tikrųjų, neturite jokios teisės. Pavydas negali džiaugtis kito žmogaus palaiminimais, nes jis kalba, jog esate vertesni. Pavydas kalba, jog užsitarnavote tai, ko iš tikrųjų, niekada nesate galėję užsitarnauti. Pavydo pasaulis negali susimaišyti su malonės pasauliu lygiai taip pat, kaip ir vanduo negali susimaišyti su aliejumi. Pavydas pamiršta apie tai, kas esate, apie tai, kas yra Dievas, ir neleidžia teisingai suprasti, kas yra gyvenimas.

Vis dėlto, turint visa tai omenyje, tiesa yra ta, kad visi mes kažkiek, kažkokiu būdu ir tam tikru metu kovojame su pavydu. Mes pavydime, kad šalia mūsų esančiam žmogui pasisekė finansiškai, kai tuo tarpu mūsų niekada nėra ištikusi tokia sėkmė. Mes norėtume, kad mūsų santuoka būtų tokia pat laiminga, kaip ir mūsų draugų iš bažnyčios. Mes negalime atsistebėti, kodėl turime ir dirbame tokį sunkų darbą, kai tuo tarpu štai tas vaikinukas yra taip lengvai pasiekęs tokių karjeros aukštumų. Mes pavydime, kad kito žmogaus namų grupėje yra tokia palanki tarpusavio meilės aplinka. Mes norėtume, kad sugebėtume valgyti tiek, kiek valgo ta moteris ir būti tokie liekni, kaip ji. Aukštas vaikinas norėtų būti žemesnis, o žemas vaikinas norėtų į visus žiūrėti iš aukštai. Žmogus garbanotais plaukais trokšta lygių plaukų, o žmogus lygiais plaukais pavydi garbanotų plaukų. Moksliukas pavydi sportininkui, o sportininkas svajoja apie geresnius pažymius.

Pavydas yra universalus, kaip ir nuodėmė. Pavydo šaknys yra nuodėmės savanaudiškume (žiūrėkite 2 Korintiečiams 5:14–15). Pavydas yra sutelktas į save; kadangi jis sutelktas į save, jis numano turintis teisę; kadangi jis numano turintis teisę, jis reikalauja; kadangi jis reikalauja, jis yra linkęs teisti Dievo gerumą pagal tai, ar Dievas suteikė jums dalykų, kurių jūsų manymu esate nusipelnę; o kadangi pavydas tuo pagrindu teisia Dievą, jis kelia abejonių dėl Dievo gerumo. Kadangi abejojate Dievo gerumu, nesikreipsite į Jį pagalbos. Pavydas – tai dvasinė katastrofa.

Malonė primena jums, kad nesate ko nors verti, bet ji tuo neapsiriboja — ji stato jus į akistatą su tiesa, jog Dievas yra toks nuostabiai mylintis, maloningas ir dosnus, kad Jis gausiai apdovanoja mus dalykais, kurių niekada nebūtume nusipelnę. Be to, malonė primena mums, kad Dievas yra išmintingas ir niekada nesumaišo adresatų — Jis kiekvienam iš mūsų suteikia būtent tai, ko Jis žino, jog mums reikia.