Paul Tripp kasdieniai skaitiniai Padėkos dienaiPavyzdys

Mes visi tai darome, tikriausiai, kiekvieną dieną. Mes net nesuvokiame, kad tai darome, bet tai labai stipriai įtakoja mūsų požiūrį į save ir tai, kaip elgiamės su kitais. Tai viena iš priežasčių, kodėl yra tiek daug sunkumų santykiuose tarp žmonių, netgi bažnyčiose. Kas tai per dalykas, kurį visi esame linkę daryti ir, kuris sukelia tiek daug žalos? Mes visi pamirštame.

Savo gyvenimo užimtume ir susitelkime į save, deja, pamirštame kaip daug mūsų gyvenimas buvo palaimintas malonės ir kaip radikaliai buvo jos pakeistas. Ta tiesa, jog Dievas palaimino mus savo palankumu, kai tuo tarpu buvome verti Jo rūstybės, dingsta kaip daina, kurios žodžius kažkada žinojome, bet dabar nebeprisimename. Kai pašėlusiai ruošiamės pradėti naują dieną, mes net negalvojame apie tai, kad kiekvieną rytą mus pasitinka vis atsinaujinanti malonė. Kai dienos pabaigoje paguldome savo galvą ilgai lauktam miegui, mes dažnai net nebandome prisiminti visų malonių, kurias Dievas išliejo į mūsų trumpą gyvenimą. Mes nedažnai skiriame laiko tam, kad atsisėstume ir pamąstytume apie tai, kaip atrodytų mūsų gyvenimas, jei Atpirkėjo malonė nebūtų įrašyta į mūsų asmeninę istoriją. Deja, mes visi esame linkę būti pernelyg užmaršūs ir pamiršti apie malones. Pamiršti apie malonę yra pavojinga, nes ji lemia tai, ką galvojate apie save ir apie kitus.

Kai prisimenate apie malonę, jūs tuo pačiu prisimenate, jog nedarėte visiškai nieko, kad užsitarnautumėte tai, kuo malonė jus apdovanojo. Kai prisimenate apie malonę, esate nuolankūs, dėkingi ir rūpestingi. Kai prisimenate apie malonę, nepasitenkinimas užleidžia vietą dėkingumui, o į save sutelkti norai užleidžia vietą garbinimui. Bet, kai pamirštate apie malonę, jūs išdidžiai save įtikinėjate, jog viską, ką turite, esate pasiekę savo jėgomis. Kai pamirštate apie malonę, jūs sau prisiimate nuopelnus už tai, ką galėjo suteikti tik malonė. Kai pamirštate apie malonę, įvardijate save kaip teisų ir vertą, ir gyvenate reikalaudami ir numanydami, jog turite teisę į viską.

Kai pamirštate apie malonę, galvojate, jog esate nusipelnę, ir lengvai atsisakote teikti malonę kitiems. Jūs išdidžiai galvojate, kad gaunate tai, ko esate verti ir, kad jie gauna tai, ko jie verti. Jūsų išdidi širdis nėra švelni ir rūpestinga, todėl jūsų nepaliečia liūdna kitų žmonių padėtis. Jūs pamirštate, jog į poreikius turinčius brolius esate labiau panašūs, o ne nuo jų skiriatės, ir tuo pačiu negebate pripažinti, jog nei vienas iš jūsų Dievo akivaizdoje nėra ko nors vertas. Nuolankumas yra dirva, kurioje auga malonė kitiems. Dėkingumas už suteiktas malones yra tai, kas motyvuoja teikti malonę. Apaštalas Paulius rašo: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“ (Efeziečiams 4:32).