Šventas plušėjimas: Sunkiai dirbk, gerai ilsėkisPavyzdys

Naujos nuostatos ir požiūrio į plušėjimą pritaikymas užima laiko. Bet jei kalbame apie pokyčius ir naujus dalykus, kuriuos Dievas nori atlikti mūsų gyvenime, tuomet turime du pasirinkimus: atsitraukti arba siekti augimo. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kartais, man asmeniškai, atsitraukimas skamba geriau, bet tik tol, kol Dievas neparodo man mano motyvacijos. Jei pokyčiai mane baugina ir gąsdina, tai tik dėl to, jog norėdama per juos praeiti, aš remiuosi savo asmeninėmis jėgomis. Aš numanau, jog pokyčių įgyvendinimas, jų sėkmė, mano įvaizdis (kad vėl neatrodyčiau kaip nevykėlė), priklauso pilnai nuo manęs. Jei aš pasirenku atsitraukti, tai todėl, kad prisimenu, jog savo siekiais ir pastangomis aš nesugebėsiu visko įgyvendinti taip, kaip noriu bei taip, kad viskas veiktų.

Bet tuomet, aš nustoju kankintis ir pradedu judėti pirmyn pasitikėdama, jog Dievas atneša kažką naujo todėl, nes Jis turi paruošęs man planus, kurie man yra geri ir naudingi, planus, kurie pašlovins Dievą ir plės Jo Karalystę.

Ar būsite linkę žengti taku, į kurį jus veda Dievas, taku, kuriame šventas plušėjimas pakeičia jūsų asmenines pastangas? Ar atsitrauksite, teikdami pirmenybę žinomybės patogumui ir atmesdami nepatogų laikotarpį, pilną nežinomybės?

Štai yra trys užtikrinimai, kuriuos galime drąsiai prisiminti ateityje: Dievas dar neužbaigė savo darbo mumyse, Jis yra pasiruošęs sukurti kažką naujo ir Jis lydi mus kiekviename šio kelio žingsnyje. Sekančiame paveiksliuke anglų kalba parašyta: „Šventas plušėjimas, reiškia suprasti tą darbo dalį, už kurią esame atsakingi“.

Šventas plušėjimas suteikia mums laisvę visomis išgalėmis sunkiai dirbti ties tomis užduotimis, kurias Dievas priskyrė mūsų dvasiai. Tai yra darbas iš visos širdies, darbas, kuris turi didelę reikšmę Dievo Karalystėje. Šventas plušėjimas taip pat suteikia mums laisvę atskirti, kad kitų atliekamas darbas tinka būtent jiems, bet ne mums, ne šiuo laikotarpiu. Šventas plušėjimas padeda mums mėgstančio įsakinėti pasaulio ūžesyje išgirsti Dievą, kad tokiu būdu galėtume pasakyti „Taip“ darbui, kuriam Dievas paruošė mūsų širdis ir galėtume pasakyti „Ne“ darbui, kuris išvargins mūsų dvasią.

Riba tarp plušėjimo ir asmeninių pastangų, poilsio bei tinginystės yra sunkiai apibrėžiama. Kai per daug peržengiame į kurią nors pusę, pamatome, jog pasitikime savo jėgomis, o ne paklustame Dievo priminimams apie tai, kad Jis yra mūsų jėga. Šios plušėjimo versijos esmė ne surasti daugiau laiko ir atlikti daugiau, o atrasti tai, ką Dievas kviečia mus daryti, kad galėtume daugiau tarnauti, daugiau duoti, daugiau drąsinti – tinkamose vietose ir tinkamais būdais.