Pasitikėjimas, veikimas ir poilsisPavyzdys

Skubėjimas

Per pastarąsias pora dienų mes tyrinėjimo įtampą, kurią krikščionys patiria savo užduotyse, balansuojant tarp pasitikėjimo Dievu ir skubėjimo, kad viskas vyktu sklandžiai mūsų pasirinktame darbe. Ir kaip supratome vakar, Saliamonas užrašė seką, kaip galime nukreipti savo mąstymą šia tema, pradedant nuo darbų pavedimo Viešpačiui (Pat 16, 3). Šio skyriaus devintoje eilutėje Saliamonas ragina mus sukrusti: „Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats.“ 

Taip, Dievas mus pakvietė pasitikėti Juo, tačiau taip pat mums suteikė galimybę planuoti ir veikti. Pavedę savo darbus Viešpačiui, esame pašaukti sukrusti, ir „ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“ (Kol 3, 23). 

Pernelyg dažnai bijau, kad mes, krikščionys, per daug susikoncentruojame vien tik į pasitikėjimą arba skubėjimą. Kai kurie krikščionys naudojasi "Viešpaties laukimu" kaip nekalbingą tinginystės leidimą, kol tuo metu kiti tiek daug dirba, jog yra fiziškai, dvasiškai ir emociškai nusilpę. Nuostabi Patarlių knygos 16, 9 eilutės mintis yra ta, kad ši eilutė aiškiai palaimina įtampą tarp šių dviejų tiesų. Taip, mes turime pripažinti, kad „Viešpats valdo mūsų žingsnius“, tačiau taip pat teisinga ir dera „sumanyti, ką darysime“ - kurti, statyti, diegti naujoves, rašyti, reklamuoti ir parduoti. 

Mūsų darbas yra vienas pagrindinių būdų, kaip galime mylėti savo kaimynus ir tarnauti pasauliui. Atminkite, kad darbas egzistavo iki nuopolio Edeno sode. Darbas yra iš prigimties geras dalykas, kurį Dievas sukūrė, kad atskleistų Savo charakterį ir meilę bei tarnavimą kitiems. Dėl šios priežasties, tikslų siekimas savo darbe, kuris skatina skubėjimą, gali būti geras dalykas. Bet kaip ir skaitysite paskutinėje plano dienoje rytoj, tik tuomet, kai mūsų sukrutimą lydi pasitikėjimas Dievu, galėsime atrasti tikrąjį poilsį.