Atstatymas (Pagal Nehemijo knygą)Pavyzdys

Kas pasigaili vargšo, skolina Viešpačiui; Jis atlygins jam už jo darbus (Patarlių 19, 17).

Šios dienos skaitinyje mūsų dėmesys atkreipiamas į faktą, kad kai kurie izraelitai nesielgė su kitais savo tautiečiais taip, kaip numatė Dievas. Jis buvo išskyręs izraelitus, kaip savo išrinktąją tautą, kad jie gyventų laikydamiesi kitokių moralinių standartų negu turėjo kitos tautos.

Vienas iš įsakymų, kuriuos Dievas davė Savo žmonėms, buvo paliepimas neprašyti palūkanų už tai, kas buvo paskolinta. Jeigu vienas izraelitas ko nors stokojo, kitas turėjo pagelbėti nesitikėdamas gauti už tai palūkanų. Izraelitams buvo leidžiama prašyti palūkanų iš kitataučių, tačiau tai, kaip jie elgėsi vienas su kitu, turėjo atspindėti Dievo malonę ir gailestingumą, parodytą žmonėms. Tačiau tuo laiku, kai buvo vykdomi Jerzualės sienos atstatymo darbai, turtingesni izraelitai nesilaikė šio Dievo įsakymo.

Daugelis tų, kurie norėjo prisidėti prie atstatymo darbų, turėjo palikti savo šeimas ir laukus. Tai reiškė, kad jie negalėjo užsiauginti maisto ir užsidirbti pinigų. Turtingesni izraelitai skolino pinigus stokojanties, tačiau reikalavo palūkanų arba imdavo prasiskolinusiųjų vaikus kaip vergus iki tol, kol bus grąžinta skola. Jie labiau rūpinosi asmenine gerove nei savo broliais ir sesėmis ar Dievo numatytu darbu.

Mes, Dievo dukros, esame pašauktos remtis kitokiais standartais nei pasaulis. Mes esame kviečiamos būti dosnios tiems, kas stokoja, o ypač tikėjimo broliams ar sesėms. Kai ką nors duodame (ką nors materialaus ar savo laiką, dėmesį, rūpestį), neturėtume tikėtis gauti atgal. Viskas, ką turime, yra Viešpaties mums duota, ir Jis kviečia mus tuo dosniai dalytis su kitais. Kai rūpinamės ne tik savo gerove ir saugumu, bet ir kitais bei prisidedame prie to, kad būtų vykdomi Dievo darbai, mes ir toliau būname Tėvo laiminamos.

Kokiomis iš Dievo gautomis dovanomis ir palaiminimais esi raginama dalytis su kitais?