Atiduodant viską… ir visa tai atgaunantPavyzdys

Kelionė į dosnumą

Bet kurio prasmingo gyvenimo ir palikimo branduolyje turi būti dosnumo vizija, suvokimas, ką reiškia būti palaiminimu kitiems žmonėms. Aukojimų bažnyčiai, misijai, žmonėms vertingumas, pirmiausia, privalo būti demonstruojamas pavyzdžiu, o tuomet jo turi būti mokoma, kad kita karta priimtų dosnumą kaip savo pašaukimą. Kai tik žmogus priims sąvoką, pavyzdžiui, dosnumą, kaip savo asmeninę, tuomet jam bus žymiai lengviau suprasti su tuo susijusią atsakomybę.

Savo asmeninės kelionės metu atradau, kad pasireiškiant dosnumui, širdis atsiveria Dievui. Ta akimirka, kai išrašome čekį ar internete spaudžiame mygtuką „Aukoti“, gali būti bauginanti. Bet visa tai, galiausiai, priklauso nuo pasitikėjimo. Ar aš tikrai tikiu, kad Dievas yra tas pats Dievas, kuris sulaikė Abraomo ranką, kad šis nenužudytų savo sūnaus, ir kaip auką parūpino krūme ragais įstrigusi aviną? Jei mano atsakymas yra „taip“, tuomet tai turi pasekmių. Taip pat ir gerų.

Tai reiškia, kad Dievo ištikimybės, susijusios su aprūpinimu, padarinys yra tai, kad aukodamas netgi sunkiais laikotarpiais aš galiu džiaugtis. Dažnu atveju, Dievas tenori, kad žengtume pirmą žingsnį. Tai gali būti taip pat paprasta, kaip sudaryti planą atsikratyti skolų arba planą remti dešimt metų misionierių šeimą. Tai pirmasis žingsnis. Kai tik pasiryžtame, aš atradau, jog Dievas greitu metu apsireiškia mūsų pastangose.

Ne taip svarbu, ar aukojame iš savo pertekliaus, ar iš savo kuklių pajamų. Dievas negali sulaukti, kol įžengsime į dosnumo džiaugsmą. Mums tereikia pasitikėti Juo ir žengti pirmą žingsnį.

Pritaikymas: Ar buvo laikas, kuomet žinojote, jog Dievas nori, kad padarytumėte kažką sudėtingo ir reikalaujančio ekstremalaus tikėjimo? Ar buvote tai padarę, ar, galiausiai, gailėjotės dėl to, kad to nepadarėte?