Atiduodant viską… ir visa tai atgaunantPavyzdys

Ilgalaikis palikimas

Skirtingais gyvenimo laikotarpiais užduodame skirtingus klausimus. Kai mums maždaug dvidešimt metų, įprastai, klausiame: „Su kuo susituoksiu ir kaip vystysiu savo karjera?“ Kai mums maždaug trisdešimt, pradedame klausinėti: „Kaip galiu užimti tvirtą poziciją savo karjeroje ir kokie užaugę bus mano vaikai?“

Būdami keturiasdešimties, pradedame klausinėti: „Ar tai tikrai tas darbas, kurio norėjau ir kodėl gyvenimas yra toks sudėtingas?“ Būdami penkiasdešimties, pradedame žiūrėti ir atgal, ir pirmyn: „Kaip iki šiol viskas susiklostė ir ką reikšmingo veiksiu kitus dvidešimt penkis metus?“

Sulaukę šešiasdešimties metų, užduodame paprastesnius klausimus, tokius kaip: „Ar išlaikys mano sveikata ir kada pamatysiu savo anūkus?“ Sulaukę septyniasdešimties pradedame žvalgytis atgal ir klausti: „Ar visa tai buvo to verta arba, ar kas nors prisimins?“

Kai sukanka aštuoniasdešimt, visai tikėtina, kad mūsų nuosavybė jau nebežiba taip ryškiai. Kita vertus, dalykai, kurie suteikia mums džiaugsmo, yra neapčiuopiami:

• Draugo skambutis;
• Sutuoktinio rankos prisilietimas;
• Pasivaikščiojimas tyloje stebint Dievo kūriniją;
• Vaikų buvimas šalia;
• Anūkų juokas.

Gyvenimo klausimai juokingi tuo, kad klausimus, kuriuos užduodame pabaigoje, turėtume užduoti pradžioje. Sudėtinga sukurti prasmingą gyvenimą nesusimąstant apie tai, kaip jį pabaigsime: Ko tikimės, apie ką svajojame, kalbant apie mūsų gyvenimą, šeimą, mūsų vaikus?

Aš tikiuosi, kad tam tikrus klausimus, kuriuos atidedame – apie mūsų mirtingumą, apie mūsų reikšmingumo ir sėkmės suvokimą – galėsime pradėti uždavinėti jau dabar. Ir suvoksime, kad kalbame ne apie pabaigą, bet apie ilgalaikį palikimą.

Pritaikymas: Kaip suprantate sėkmę? Ar gyvenimo pabaigoje sėkmę suprasite taip pat?