Atgailos ašaros

Tad atgailaukite [keiskite savo nuostatas ir požiūrį į Dievą] ir atsiverskite [gręžkitės į Dievą], kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos [atgaivos] metas... Apd 3,19

Atgailą ir atsivertimą visuomet lydi tam tikras liūdesys, kurio šiandien dažnai nepamatysi. Atgailos ašaros – tai apgailestavimas, rauda, net dejavimas. Nesakau, kad kiekvienas būtinai turi patirti labai jausmingą išgyvenimą, tačiau daugiau ar mažiau atgailos ašarų reikia visiems. Mes turime iš tikro gailėtis dėl savo nuodėmių ir garsiai pripažinti: „Dieve, aš ir vėl nusidėjau Tau. Atleisk.“ Pats nesu labai jausmingas žmogus ir mane sunku pravirkdyti. Kelis iš tų retų kartų, kai verkiau, tai dariau iš apgailestavimo dėl kai kurių savo senų nuodėmių. Tą vakarą, kai atėjau pas Kristų, ašarų aš nerodžiau. Bet vėliau, kai grįžau namo ir pažiūrėjau pro langą į Šiaurės Karolinos dangų, pratrūkau raudoti dėl savo nuodėmių. Vis kartojau: „Dieve, dovanok man.“ Ir tada mano sielą užliejo nuostabi ramybę. Nuo tos akimirkos žinojau, kad man dovanota.

Dienos malda:

Man liūdna, kai prisimenu, kaip nuvyliau Tave, mylintis Viešpatie. Atleisk man už mano silpnumą.

P.S. Pagilinkite savo santykį su Viešpačiu Jėzumi nemokamuose internetiniuose kursuose .