Atsidavę visa širdimi

Nedorėliai [atmetantys mane] – kaip jūra, pašiaušta audros. [...] „Nedorėliai neras ramybės!“ – sako mano Dievas. Izaijo 57,20-21

Tikėjimas turi kojas. Esu girdėjęs pasakojimą apie vyruką, kuris prieš daugelį metų karučiu važinėjo per įtemptą lyną virš Niagaros krioklio. Jį lydėdavo tūkstančių žiūrovų palaikymo šūksniai. Žmogelis įsimesdavo į karutį 100 kg sveriantį maišą, pilną žemių, ir vežiodavo pirmyn atgal. Kartą jis atsistojo priešais minią ir paklausė: „Kas iš jūsų tikite, kad tuo karučiu per lyną įstengčiau pervežti žmogų?“ Pritariamai sušuko daugelis, bet vienas vyriškis pirmoje eilėje šūkčiojo itin įtikinamai. Tada žmogus su karučiu dūrė į jį pirštu ir tarė: „Keliausit su manim!“ Tas dingo iš akių lyg vėjo nupūstas. Iš tiesų jis netikėjo tuo, ką sakė. Jis manė, kad tiki, bet lemtingą akimirką atsisakė lipti į karutį. Panašiai yra ir su krikščionimis. Daugelis išpažįsta tikį Kristų ir tvirtina paskui Jį seką, tačiau iš tikro taip ir nėra „įsėdę į karutį“. Iš tikrųjų jie nėra visiškai, 100%, atsidavę Kristui.

Dienos malda:

Mylintis Viešpatie Jėzau, tik atsidavęs Tau visiškai ir nieko nepasilaikydamas sau, aš atradau tikrą ir patį didžiausią džiaugsmą bei visa pranokstančią ramybę.