Kai malda tampa realybePavyzdys

Antroji diena

Dievas daro daugiau nei mes tikimės

Malda sudėtinga tuo, kad daugelis mūsų įsitikinimų apie tai, kas yra malda (tie geri dalykai, apie kuriuos sužinome bažnyčioje, tyrinėdami maldą ar netgi iš savo laiko maldoje), labai retai mūsų sunkumuose mus paguodžia. Kai melstis tampa sudėtinga, atrodo, jog labai lengva pamiršti tiesą. Mes pripažįstame visa tai, ką Dievas padarė, kad mus išgelbėtų ir vis dėlto, maldoje mes pamirštame, ką Jis padarė ir numanome, jog Jis nori, kad tiesiog būtume geri ir susiimtume. Čia mums reikia kai ko daugiau nei gerų priminimų – mums reikia gairių, kaip gyventi tiesoje. 

Mes jau supratome, jog gerosios žinios apie maldą dalis yra tai, jog Dievas pasitinka mus tiesoje primindamas mums, jog mes nežinome, ko turėtume deramai melsti. Galime giliai įkvėpti ir su palengvėjimu atsidusti. Dievas žino. Dievas supranta. Mes netgi galime patvirtinti, jog Jis mums parūpino vyriausiąjį kunigą, Jėzų Kristų, kuris mus atveda į Dangiškojo Tėvo akivaizdą, taigi, mes nestovime Jo artume vieni, bet esame uždengiami ir nešami To, per kurio gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą turime prieigą prie Dievo artumo. Bet Dievas žengia dar toliau. 

Kai patiriu sunkumų maldoje, aš pastebiu, jog nepaisant to, kad žinau visas šias tiesas, nepaisant to, kad galiu teigti daug gerų dalykų apie maldą, aš dažnai jaučiuosi taip, lyg viską daryčiau pats. Malda tampa kažkokiu dalyku, kurį aš atlieku. Galbūt, jums netgi tai yra sunku. Galbūt, jums malda yra kažkas tokio, ką turėtumėte daryti, bet dažnai niekaip neprisiruošiate to padaryti. Manau, kad netgi čia atrandame savo problemą. Kuomet malda mums yra kažkas tokio, ką mūsų manymu, turime atlikti arba veikla, kurią turime inicijuoti, tuomet greitai atrandame, jog ji nėra tai, ką esame linkę daryti. Bet kas, jeigu jums pasakyčiau, jog visa tai nėra malda? Kas, jeigu pasakyčiau, kad malda – tai kažkas tokio, į ką įžengiate? Geros žinios apie maldą dalis yra tai, kad prieš jums ištariant žodį, esate kviečiami į kažką, kas jau vyksta jūsų labui. Netgi mūsų kovoje atrasti laiko maldai, Dievas mus pasitinka mūsų silpnume. 

Kaip vakarykščiame skaitinyje jau buvo minėta, apaštalas Paulius mums kalba, jog Dvasia siųsta į mūsų siela. Būtent ten, pareiškia Paulius, „pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“. Dvasia užtaria jus iš jūsų širdies gelmių. Dvasia mato visas vietas, kuriose jums sunku rodyti rūpestį. Dvasia žino jūsų giliausią skausmą, širdgėlą ir nusivylimą. Dvasia nežvelgia į visa tai iš toli, bet Dvasia nužengė į tas vietas ir žino apie jas dar daugiau nei jūs. Dvasia yra, kai jums Jos reikia, jūsų giliausiose vietose. 

Kažkas panašaus pasakyta ir apie Sūnų. Sūnus „amžinai gyvas, kad užtartų“ mus prieš Dangiškąjį Tėvą. Dar prieš mums ištariant žodį maldoje, Dvasia dūsauja už mus iš mūsų giliausių vietų, o Sūnus stovi mūsų vardu prieš Dangiškąjį Tėvą ir meldžiasi už mus. Mūsų pačių žodžiai persipina su Jų žodžiais. Mūsų pačių malda yra palaikoma Jų maldomis. Kai meldžiamės, mūsų maldoms kylant pas Tėvą, mes įžengiame į Sūnaus ir Dvasios užtarimą už mus. 

Kaip Sūnaus ir Dvasios užtarimas keičia jūsų maldą? Jei Dievas jau meldėsi tais žodžiais, kuriuos bijote ištarti, jei Jis iš tikrųjų žino ko mums reikia, dar mums neprašius (Mato 6:8), tuomet kodėl mums iškyla sunkumų nešti Jam savo poreikius? Kaip tai galėtų atrodyti, jei tiesiog „pavestume Dievui save“ (Romiečiams 6:13), pasitikėdami Jo darbu ir netgi pasitikėdami tuo, kad Jo maldos yra pakankamos?