Dieve, o kaipgi aš?Pavyzdys

Ar mano maldos veikia? 

Ar jums kada nors teko susidurti su kažkuo, į ką jūsų atsakymas buvo „Aš ne dėl ŠITO pasninkavau!“ Jūs atsisakėte maisto, meldėtės, verkėte ir po viso to, rezultatas buvo priešingas nei tas, už kurį meldėtės. Toks patyrimas verčia mus susimąstyti, ar nereikėtų, tiesiog, nustoti melstis ir būti priklausomiems nuo kitų dalykų, arba gali priversti mus melstis tik „saugiomis“ maldomis, kurios neaugina mūsų tikėjimo. 

Tiesa ta, jog Dievui nereikia, kad mes saugotume Jo reputaciją, prašydami tik tų dalykų, kurie atrodo paprasti ar saugūs. Turėdami tokią nuostatą, mes ribojame Dievo galimybes daryti neįmanomus dalykus ir skleisti Jo šlovę bei jėgą šiame pasaulyje. Dievas man parodė, kad kuomet meldžiuosi už man reikalingus dalykus, nesvarbu, didelius ar mažus, aš remiuosi savo tikėjimu, jog Dievas yra galintis kažką padaryti ir noriai atsakantis Dievas. Aš taip pat paruošiu savo širdį nešti Jam dėkingumą, kurio Jis yra vertas. Be to, ne taip seniai, Dievas mane įspėjo, saugotis, kai meldžiuosi, nusivylimo baimės. Dievas parodė, jog ji gali būti tiesiogine kliūtimi mano maldoms. Dievas atsakys, ir net jeigu ne taip, kaip tikiuosi, aš vis tiek žinau, kad Jis bus pašlovintas, kaip Jis ir sako savo Žodyje. 

Mes negalime pastoviai leisti savo emocijoms vadovauti mums maldoje. Mūsų emocijos gali automatiškai versti mus melstis už susiklosčiusios situacijos „kaltininkų“ pražūtį. Vis dėlto, jei Dieve ieškosime pažinimo apie mūsų situaciją, tuomet suprasime, ar tai priešo veiksmų pasekmė, ar galingo, visažinio Dangiškojo Tėvo planas.

Pavyzdžiui, Jėzus Kristus melsdamasis Getsemanėje nesimeldė prieš fariziejus ir Judą, kurie buvo „kalti“ dėl Jėzaus išdavystės. Netgi skausme, Jo maldos dėmesys buvo nukreiptas į Dievo valią. 

Taigi, klausimas, kurį turėtume sau užduoti: į kieno VALIOS įgyvendinimą yra nukreiptos mūsų maldos?