Dieve, o kaipgi aš?Pavyzdys

Kol aš laukiu 

Kol laukiate, atminkite, jog jums būnant Aukščiausiojo vaiku, kiekvienas laikotarpis yra jūsų laikotarpis. Ta nuomonė, kad mūsų laikotarpis yra tik tas, kurį mums viskas sekasi, yra neteisinga ir toksiška. 

Kai Dovydas ganydavo avis, tai buvo jo „laikas“, kai Juozapas buvo įkalintas kalėjime už nusikaltimą, kurio jis nepadarė, tai vis tiek buvo jo „laikas“. 

Kol mes laukiame, visa tai, ką matome fiziškai, visada mes iššūkį mūsų tikėjimui Dievu, nes ne visada bus fizinių įrodymų, jog Dievas padarys tai, ko mes tikimės. Tokiomis akimirkomis prisiminkite, kad mes gyvename tikėjimu, o ne matymu. Mes priimame sprendimus remdamiesi tikėjimu Dievu, o ne dabartinės situacijos ribotumais. Laukdami, mokomės priversti savo valią (kaip ir kada turėtų klostytis įvykiai) bei savo tikslus paklusti Dievui. Jo rankos – tai saugiausia vieta, kurioje galime būti, nes tik Jis gali gyventi šiandienoje, rytojuje ir kituose metuose.  

Laukimas parodo, ką mes garbiname. Jis atskleidžia giliai įsišaknijusias baimes ir netgi paslėptus nerimastingus įsitikinimus. Kai izraelitai laukė, kol pateks į pažadėtąją žemę, jie siekė greito pasitenkinimo, nes būtent tai ir vertino. Jie norėjo sugrįžti į vergiją, o ne laukti ir kentėti kelionę, nes savo širdyje garbino kitus dievus. 

Laukimas niekada nenueina veltui. Dievas nelaikė paslėpęs savo pažado nuo izraelitų — Jis juos ruošė. Kai jaučiate nepasitenkinimą savo situacija, į ką kreipiatės? Atsakymas į šį klausimą daug ką pasako apie jūsų širdį. 

Kol mes laukiame, Dievas ruošia mus tam, kas laukia priešakyje. Dievas kalba kiekvieną dieną, bet jei būsime susitelkę į ateitį ir nepaisysime To, kuris mus veda, tuomet negirdėsime Dievo. Tokiu būdu laikas bėgs, o mes būsime nusivylę ir tokie pat neišmanantys, kaip ir pirmąją dieną, nes nepriėmėme jokių nurodymų iš To, kuriam, mūsų tvirtinimu, mes tarnaujame.