Gyvoji viltis: Velykų laukimasPavyzdys

„Kodėl mane apleidai?“

Įsivaizduokite, jog žvelgiate į Jėzų, kuris yra prikaltas prie kryžiaus. Vienintelis būdas Jam kvėpuoti - stumti save viršun, pasinaudojant vinimis riešuose ir kulkšnyse. 

Dienai artėjant į pabaigą, Jis sutelkia savo likusias jėgas pasistumti aukštyn, kad galėtų sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ 

Jei esame sau sąžiningi, tikriausia visi esame turėję akimirkų, kuomet paklausėme Dievo: „Kur Tu esi? Kodėl mane apleidai?“ 

Kaip turėtume reaguoti atsidūrę situacijose, kai jaučiamės vieniši, susirūpinę ar apleisti? 

Žodžiai, kuriuos Jėzus kalbėjo kabant ant kryžiaus, iš tikrųjų buvo paimta iš Psalmyno 22 skyriaus - pranašiškos raudos, kurią parašė karalius Dovydas. Daugeliu atžvilgiu ši psalmė yra apie Jėzų, tačiau ji taip pat pateikia mums tris žingsnius, kuriuos galime atlikti, kuomet jaučiamės vieniši: 

1. Būkite sąžiningi Dievui dėl to, kaip jaučiatės.

Santykiai prasideda nuo buvimo natūraliems. Tad jei jaučiatės Dievo apleisti, pasakykite Jam tai. Užduokite Dievui iškilusius klausimus ir paruoškite savo širdį išgirsti jo atsakymus. 

2. Nenustokite šlovinti Dievą.

Mūsų jausmai nekeičia fakto, kad Dievas yra vertas šlovės. Iš tiesų, dažnai per garbinimą mes ir atrandame išgijimą nuo nerimo. Kuomet susitelkiame ties tuo, kas Dievas yra, mūsų požiūris galiausiai pasikeičia - net jei situacija nepakinta.

3. Priminkite Dievui Jo pažadus.

22-oje psalmėje Dovydas, galima sakyti, taria Dievui: „Žinau, kas Tu esi. Ir kadangi esi visuomet ištikimas, išlaisvink mane kaip išlaisvinai savo tautą prieš man gimstant.“ Priminimas Dievui apie jo pažadus yra ne tik tikėjimo veiksmas, tačiau tai taip pat padeda mums prisiminti Dievo ištikimybę. 

Galiausia, Dievo ištikimybė buvo įasmeninta, kuomet Jėzus buvo nukryžiuotas. Jėzus sąmoningai kentėjo ant kryžiaus, kad galėtume patirti amžiną draugiją su Dievu. Jėzaus nukryžiavimas yra pranašiškas 22 psalmės išsipildymas. Ir, kadangi, Jis iškentėjo atsiskyrimą nuo Dievo, mums nebereikės kentėti atskirties. 

Skirkite šiek tiek laiko apmąstymams apie Jėzaus tobulą atnašą dėl kiekvieno iš mūsų. 

Melskitės: Jėzau, dėkoju Tau, kad išgelbėjai mane nuo amžinojo atskyrimo nuo Tavęs. Tai padarei sąmoningai atsiskirdamas nuo savo Tėvo, kad mums netektų to patirti. Padėk man šiandien sustoti ir apmąstyti Tavo aukos didumą bei suteikti Tau šlovę, kurios teisingai nusipelnei. Nesvarbu, ką jaučiu, Tu visuomet esi vertas mano garbinimo. Tad šiandien renkuosi garbinti Tave. Amen.