Gyvenimas naujai: AtleidimasPavyzdys

Išgydymas

Aš prisimenu, kai būdama maža nukrisdavau ir nusibrozdindavau kelį. Aš žinodavau, jog žaizdos apdorojimas vandenilio peroksidu jau ne už kalnų, bet kaip įmanoma ilgiau atidėliodavau tą procesą, nes jis sukeldavo beprotišką skausmą! Kad ir kiek įtikinėdavau, man niekuomet nepavykdavo išsisukti taip, kad žaizda būtų išplauta tik vieną kartą. Visuomet prireikdavo plauti bent kelis kartus ir tik pūtimas ant žaizdos šiek tiek numalšindavo skausmą. Tai nebūdavo malonus patyrimas, bet būtinas tam, kad žaizda užgytų. 

Išgijimas iš praeities skriaudų, kaip ir nubrozdinto kelio išgijimas, neįvyksta per akimirką. Įprastai, kuo didesnė ir gilesnė žaizda, tuo ilgesnis ir skausmingesnis gijimo procesas. Tam, kad visiškai išgytume ir gebėtume laisvai atleisti, mums reikia pagalbos, kurią teikia tik Jėzus Kristus. 

Kuomet atiduodame Dievui savo skausmą, leidžiame Jam pradėti valyti kartėlį ir pyktį, kurie priešingu atveju pradėtų mumyse pūliuoti ir užkrėstų infekcija visą mūsų gyvenimą. Sugrįžti prie praeities nuoskaudų gali būti be galo sudėtinga. Bet kuomet įleidžiame Dievą į skausmingas erdves, Jis mums padeda paleisti apmaudą bei pasipiktinimą ir suteikia jėgų atleisti.

Dirbdamos su skausmu, galime Dievui rodyti savo tikruosius jausmus. Jis susidoros su mūsų emocijomis, nepaisant to, ar esame pilnos įniršio ar pilnos sielvarto. Dievas nori išgirsti iš mūsų apie mūsų gyvenimą netgi tada, kai jis bjaurus ar netobulas. Mes galime ant Dievo šūkauti arba Jo šauktis. Galime mąstyti žodžiais, kurių nedrįstame ištarti arba dejuoti tais, kurių nemokame išsakyti. Galime savo maldas užsirašyti arba iš visų jėgų jas giedoti. Kad ir kokį bendravimo būdą pasirinktume, Dievas tenori, kad nuspręstume įtraukti ir Jį. 

Kaip nubrozdintas kelis užgydamas pasidengia kietu šašu, taip ir Dievas, mus gydydamas, padaro mus stipresnėmis. Jis lavina mūsų ištvermingumą ir suteikia mūsų skausmui prasmės. Nors mūsų žaizdos gali palikti randus, kurie taps mūsų istorijos dalimi, mes neprivalome jų laikyti savo tapatybės dalimi. Mes galime paleisti skausmą, prašyti Dievo, kad mus išgydytų, ir apsispręsti atleisti. 

Stabtelėk dabar ir prisimink vieną nuoskaudą, kurią tau sunku atleisti. Prisimink, kaip ji privertė tave jaustis, ką viso to pasekoje pradėjai galvoti apie save ir kaip ji paveikė tavo santykius. Tuomet maldingai skelbk, jog ta nuoskauda daugiau nebeturi tau galios. Sakyk, jog ji yra atleista, net jeigu to nejauti, ir prašyk Dievo, kad sugebėtum tai priimti savo širdimi.