Atrandant Dievo tiesą gyvenimo audrosePavyzdys

Užuojautos dovana

Jei kas nors kada nors ir turėjo teisę būti nelaimingu, tai buvo Hellen Keller. Ji buvo akla ir kurčia, o jos negalios visiškai atėmė iš jos visas galimybes patirti pasaulį taip, kaip tą daro dauguma iš mūsų. Visi jos aplinkiniai turėjo gebėjimų, kurių ji neturėjo. Bet ji turėjo ryžtingumą ir kai ką dar vertingesnio – užuojautą.

„Tikėkite, kad kai esate labiausiai nelaimingi, pasaulyje yra kažkas, ką turite padaryti,“ – sakė ji. „Tol, kol galite sušvelninti kito žmogaus skausmą, gyvenimas nenueina veltui.“

Būdama jau suaugusi Helen daug laiko praleido lankydama ligoninėse kareivius, kurie karo metu prarado regėjimą ar klausą. Ji ėjo, kad suteiktų jiems vilties, jog jie po savo sužalojimų galės gyventi produktyvų gyvenimą. Ir ji ragino juos neatsisakyti savo ateities. Jos negalios suteikė jai galimybę padėti kitiems žmonėms, susiduriantiems su neįtikėtinais sunkumais.

Įsivaizduokite save Helen kailyje ir pamąstykite apie tai. Ji galėjo lengvai pasakyti: „Aš ir kurčia, ir akla, o šie vyrai tėra akli. Aš turiu žymiai daugiau problemų negu jie.“ Ji galėjo nuspręsti būti pasipiktinusia, pikta arba susikoncentruoti į savo pačios bėdas. Bet vietoje to, ji nusprendė pasinaudoti savo aplinkybėmis, kad užjaustų ją supančius žmones.

Atsisakyti „teisės“ skęsti savo skausme ir nuspręsti užjausti kitus yra sunku. Bet kuomet kenčiame, sugebame geriau užjausti kitus žmones.

Vietoj to, kad lygintume problemas ar spręstume, kam yra blogiau, galime nuspręsti tapti palaiminimu.

Malda: Brangus Dieve, ačiū Tau už užuojautos dovaną. Aš žinau, kad eidamas per gyvenimo audras, aš geriau sugebu užjausti kitus. Padėk man pasinerti į tai ir naudoti tai mane supančių žmonių laiminimui. Amen.