Kas toks Jėzus Kristus?Pavyzdys

Jėzus yra prisikėlęs Viešpats

Ar kada nors esate buvę laidotuvėse? Aš žinau, kad tai skausmingas klausimas, todėl atsiprašau, kad tik peržengus per slenkstį iškart jį užduodu. Bet laidotuvės kelia visokių didelių klausimų, susijusių su mirtimi ar net pomirtiniu gyvenimu. 

Ar mirtis yra kaip taškas, kuris pabaigia mūsų gyvenimišką sakinį? Ar vis dėlto, mirtis yra kaip kablelis, kuris tarnauja tam, kad nuvestų mus į kitokį egzistavimo etapą? 

Ar yra kokių nors priežasčių tikėti pomirtiniu gyvenimu ir turėti kažkokių vilčių už karsto ribų?

Įvykiai, apie kuriuos ką tik skaitėme, įvyko viršutiniame kambaryje greitu metu po to, kai romėnai nužudė Jėzų. Mokiniai susirinko, be galo išsigandę dėl susiklosčiusių įvykių, kai, staiga, tarp jų atsirado Jėzus. 

Tai nebuvo pirmas kartas, kuomet Jėzus pribloškė savo mokinius, vėl pasirodydamas gyvas. Vis dėlto, tuos ankstesnius kartus Tomo nebūdavo kartu su jais ir jis į visą tą jų pasakojimą žiūrėdavo skeptiškai, tad šį kartą Jėzus kreipiasi asmeniškai į jį ir sako: 

„„Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!““ (Jono 20:27–28).

Štai iš kur atsirado pasakymas „netikintis Tomas“.

Gali būti, kad mes, kaip ir Tomas, visi turime akimirkų, kuomet abejojame; akimirkų, kai svarstome, ar Dievas yra; akimirkų, kai mąstome, ar Jėzus tikrai mus myli. Mes galime klausti savęs: „Ar visa tai tikrai yra tiesa?“, „Ar galiu pasitikėti tuo, ko nematau?“ 

Laimei, Dievas nebijo mūsų abejonių ir, kai Jam jas išsakome – tai, nors ir keista, yra tikėjimo žingsnis. Tiesą sakant, šioje istorijoje matome, kad Jėzus mūsų klausimų sūkuryje trokšta artintis prie mūsų ir, dažnu atveju, kitoje mūsų kovos su abejonėmis pusėje yra atrandamas stipresnis ir tikresnis tikėjimas. 

Bet atidėkime abejones į šalį. Gera žinia yra ta, jog mes turime daug pagrįstų priežasčių tikėti, kad Dievas prikėlė Jėzų Kristų iš numirusių. Štai kelios iš jų: 

• Sekmadienį, po to, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir paskelbtas mirusiu, Jo kapas buvo rastas tuščias. 
• Jėzus keturiasdešimties dienų laikotarpyje pasirodydavo savo mokiniams, įskaitant tokius abejojančius, kaip Tomas, ir tokius skeptikus, kaip Jokūbas bei Paulius, kurie pradžioje, nebuvo Jėzaus sekėjai.
• Dėl šių Jėzaus apsilankymų, mokinių gyvenimai pasikeitė taip radikaliai, kad daugelis iš jų buvo pasiruošę mirti ar kentėti dėl savo tikėjimo Jėzumi. Akivaizdu, jog žmonės miršta dėl priežasčių (ar religijų), kurias jie laiko tiesa, bet joks sveikas žmogus nemirs už tai, kas jo manymu yra netiesa! Taigi, kaip ši istorija mums primena, pirmieji mokiniai geriausiai galėjo spręsti ar istorijos apie Jėzaus prisikėlimą yra tiesa, ar ne!

Geriausias būdas, kaip paaiškinti krikščionybės plitimą ir nuolatinį daugelio gyvenimų pasikeitimą iki pat šios dienos, o taip pat visą aukščiau išvardytą informaciją, yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas! 

Šio penkių dienų Biblijos skaitymo plano dėmesio centre buvo Jėzaus Kristaus tapatybė. Fizinis Jėzaus Kristaus prisikėlimas duoda mums galutinę užuominą. 

Pats Dievas per Jėzaus prisikėlimo stebuklą patvirtino Jėzaus tapatybę. 

Jėzus iš tikrųjų yra Dievo Sūnus ir mūsų Gelbėtojas! 

Prisikėlimas reiškia, kad mirčiai nėra suteiktas paskutinis žodis.

Yra viltis už karsto ribų. 

Mirtis – tai ne taškas; tai kablelis, kuris nuveda mus į Jėzaus artumą. 

O mes esame raginami atsakyti Jėzui, pakartodami Tomo žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“