Santuokos šventumas

Ak, kaip man reikia Tavo pagalbos, Dieve, savo namuose (šeimoje). Psalmynas 101, 2

Per jungtuvių ceremoniją, jau po įžadų davimo, dvasininkas iškilmingai paskelbia: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus te neperskiria.“ Argi Dievas nėra trečioji šios sąjungos šalis? Argi į Jį nederėtų atsižvelgti toliau gyvenant santuokinį gyvenimą, šeimoje? Jei Dievas sujungia porą pačioje pradžioje, ar Jo Artumas toje sąjungoje neturėtų būti pripažįstamas ir vėliau? Šiandien daugelis santuokų šlubuoja vien todėl, kad Dievas paliktas kažkur užriby. Asmenybėms susiėjus buitinėje plotmėje turi būti kokia nors jas vienijanti jėga – o gyvasis Dievas ir yra tokia jėga! Daugelis susituokusių žmonių mano, kad jei gyventų geresniame name, turėtų geresnį darbą ar gyventų geresniame rajone, tai ir jų šeimyninis gyvenimas būtų laimingesnis. Ne! Šeimyninio gyvenimo laimė priklauso nuo Dievo – tos trečiosios šalies, dalyvavusios sudarant santuokos kontraktą. Dievas turi teisėtą vietą šeimoje. Jei gyvensite taikoje su Dievu, tai ir patys tapsite tikrais taikdariais po savo stogu.

Dienos malda:

Viešpatie, padėk man būti taikdariu santykiuose su artimaisiais. Padėk nenuleisti akių nuo Tavęs, Ramybės Kunigaikšti.