Himnas: Malonė tavo istorijojePavyzdys

Kartą buvau pasiklydęs

Niutono istoriją apibendrina viena eilutė: "Kadaise buvau pasiklydęs, bet dabar esu surastas".

Mus galima rasti tik tada, kai žinome, kad esame pasiklydę; kai suprantame, kad yra teisingas kelias, bet mes juo neiname. Tuomet suvokiame, kad mums reikia būti surastiems.

Tiesa ta, kad be Jėzaus mes visi esame pražuvę. Esame dvasiškai pražuvę, nors fiziškai nesame pražuvę.

Biblijoje aprašyta, ką reiškia būti prarastam:

"Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose (Efeziečiams 2, 1-2)."

Kai esame pražuvę, gyvename nuodėmėje - blogai elgiamės, nes tai prieštarauja tobulam Dievo įstatymui. Nepažįstame skirtumo tarp nuodėmės ir teisumo. Mes sekame ne Jėzumi, o "šio pasaulio keliais". Pasaulio kelias žada gyvenimą, bet veda tik į pražūtį ir galiausiai į mirtį.

Nė vienas pasiklydęs žmogus negali būti namuose tuo pačiu metu. Kai esame dvasiškai pasimetę, negyvename namuose su Jėzumi. Jėzus žada, kad Tėvas ir Jis pats apsigyvena pas tuos, kurie juos myli (Jn 14, 23).

Gera žinia ta, kad galima rasti išeitį. Mums nereikia amžinai gyventi už Dievo namų ribų. Ant durų nėra spynos. Tačiau galime būti surasti tik tada, jei kas nors kitas ateis ir mus suras.

Štai kodėl atėjo Jėzus. Evangelijoje pagal Luką 19:10 Jis sako: "Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Jėzus ieško ir gelbsti pasiklydusius, kiekvieną žmogų vesdamas namo pas save. Taigi kartu su Džonu Niutonu galime giedoti: "Kadaise buvau pasiklydęs, bet dabar esu surastas".