ĮžadasPavyzdys

Partnerystės įžadas

Būdami jau 17 metų susituokę, Maiklas ir Šelė kartu dirba, kartu žaidžia, kartu valgo, kartu myli ir kartu auklėja tris dukteris. Į santuoką jie žiūri kaip į „vieno kūno“ partnerystę. Bet taip nebuvo visada.

Šelė:

Ankstyvajame mūsų santuokos laikotarpyje futbolo sezonas kėlė man didelę baimę. Maiklas norėdavo pasimėgauti futbolo diena, o tuo tarpu man šeštadienis būdavo ta diena, kuomet norėdavau, kad jis padėtų man atlikti namų ruošos darbus. Po kelių į neviltį vedančių futbolo sezonų, aš nusprendžiau melstis. Aš tik norėjau, kad mano vyras atliktų darbus, kuriuos aš noriu (taip, žinau, savanaudiška). Dievas man padėjo siųsdamas tokią mintį: „Ar gali pamėgti tai, ką mėgsta jis?“ Futbolas šeštadieniais tapo „mūsų“ pomėgiu. Spėkite, kas nutiko toliau? Maiklas pradėjo daryti pertraukas nuo futbolo, kad padėtų man su mano reikalais. Dievas padėjo man suvokti, kad aš nesielgiau su savo vyru kaip su partneriu. Tiesą sakant, aš net nežinojau kas yra partnerystė. Šiandien, mūsų santuoka yra tvirtesnė, nei bet kada anksčiau. Mes esame vienas kūnas — trilinka virvė, kuri negali būti lengvai nutraukta. Ir taip didžiąja dalimi yra todėl, kad mes išmokome mylėti vienas kitą, pamėgdami vienas kito aistras.

Maiklas: 

Šelė ir aš jau kurį laiką santuokoje esame partneriai, todėl man lengva žiūrėti į ją kaip į savaime suprantamą dalyką. Kartais, man atrodo, kad visą darbą atlieku aš, o ji mano artume net nevargsta. (Žinau, žinau.) O kai nevargstu aš, galiu lažintis, kad ji apie mane galvoja taip pat. Neseniai, Šelė visai savaitei išvyko iš miesto ir visos mintys, kad aš atlieku visą darbą, dingo kartu su ja. Vien tik visos pastangos sušukuoti mergaites, supakuoti pusryčius, išvirti kavos ir palydėti vaikus iki autobuso — visi tie dalykai, kuriuos kasdieną darydavome kartu — atrodė triuškinančios. Praėjo jau 17 metų ir aš vis dar atrandu, jog šioje partnerystėje turime išskirtinių stiprybių. Šelės stiprybės papildo manąsias silpnybes, o taip ir manosios stiprybės papildo jos silpnybes. Mes derame. Mes dviese tampame „vienu kūnu.“ Taip nėra, kad ji mane pilnai užpildo. Tai daro tik Dievas. Bet Jo dėka, mes, dvi atskiros asmenybės, mūsų aistrų ir nesėkmių ugnyje esame grūdinami į kažką visiškai naujo. Ir patikėkite manimi, dviese, mums yra žymiai geriau.

Pasimelskite: Dieve, padėk man matyti santuoką kaip aistrų partnerystę, kai dviese tampa viena. Padėk man, kad norėdamas jausti vidinį pasitenkinimą, nesistengčiau patenkinti savo norus ir nesikreipčiau į savo antrąją pusę, kad juos patenkintų, bet padėk, kad kreipčiausi į tave. Padėk man, kad pilnai pasišvęsčiau santuokai ir būčiau pasiruošęs partnerystei.