Šis maratonas pavadinimu gyvenimas

Aš mėgstu bėgioti, nors visiškai nesu rimta bėgikė. Aš įsivaizduoju bėgimą kaip 8 kilometrų lėtą bėgimą, ir kai sakau „lėtą“, aš turiu omenyje, kad mamos, stumiančios vaikiškus vežimėlius, gali mane aplenkti. Mano draugė Don, su kuria einu į žygius į kalnus, yra tikroji bėgikė. Ji reguliariai varžosi maratonuose ir išsiugdė tiek fizinę, tiek psichologinę ištvermę, skirtą nubėgti tokius atstumus. Ji tiek bėgioja, kad žino, ką reiškia bėgant sukniubti iš bejėgiškumo. Tai sąvoka, kurios niekada nesu patyrusi, nes, akivaizdu, nesu bėgusi pakankamai didelius atstumus!

Sukniubimas iš bejėgiškumo – tai vieta, kurią bėgikai gali įveikti tik savo protu. Šis sukniubimas yra labiau protinis nei fizinis, net jei fizinė būsena yra nepakeliama. Kartą Don man tai paaiškino, apibūdindama, kas nutiko jos pirmojo maratono metu. Ji jau buvo nubėgusi 37 kilometrus, kai patyrė liūdnai pagarsėjusį sukniubimą iš bejėgiškumo. Ji turėjo 36 minutes, kad nubėgtų likusius 5,1 kilometrus. Tai nesukeltų jokių problemų, jeigu ji nebūtų nubėgusi daug kilometrų ir nejaustų deginančio pulsuojančio skausmo kairiajame klube. Kaip ji pasakojo, jos kairysis smegenų pusrutulis (racionalioji pusė) sakė jai sustoti ir likusį kelią tiesiog nueiti. Jos galvoje skambėjo tokios mintys kaip: „Nesijaudink dėl to, kad nepasieksi numatyto tikslo. Žmonės mane supras, kai suvoks, kaip šiandien karšta ir kokį stiprų skausmą jaučiu.“ Bet taip pat garsiai atšovė dešinysis pusrutulis: „Viltis dar yra! Varžybos dar nebaigtos! Dar įmanoma pasiekti savo tikslą. Nenustok bėgusi!“

Ar kada nors buvote pakliuvę į tokį minčių karą? Kai jūsų protas šaukia ant jūsų? Varžybose taip nutinka, kai sukniumbate iš bejėgiškumo, kai nebeturite ką atiduoti, kai išeikvojote visą savo energiją ir viskas, kas yra jumyse, nori pasiduoti. Ir vis dėlto, kaip tai patyrė Don, kažkur giliai viduje, mirga tikslas ar svajonė ir maldauja, kad jų neužgesintumėte.

Man teko patirti, kai iš bejėgiškumo sukniubau dvasiškai, psichiškai ir emocionaliai. Bet tuo pačiu metu savo širdyje ir prote aš turėjau Dievo Žodį. Aš turėjau Dievo pažadus, kurie aidėjo manyje, kuomet tuo pačiu metu mano protas šaukė, kad sustočiau. Ir Dievo pažadų, to vilties mirgėjimo, dėka, aš sugebėjau nenustoti eiti pirmyn sutelkdama savo proto dėmesį į Dievą ir Jo Žodį. Nepaisant to, kaip dažnai mano protas grūmėsi su manimi, kad viską mesčiau, aš vis nukreipdavau savo proto dėmesį nuo to, apie ką jis norėjo galvoti, į tuos dalykus, kuriuos Dievo Žodis laiko tiesa.

Galbūt, šiuo metu esate tokioje padėtyje. Ką jūsų protas jums šaukia? Jog tai neįmanoma? Jog jau per vėlu? Jog nesate pasirengę? Nesate pakankamai protingi? Per jauni? Per seni? Nepakankamai išsilavinę? Jūs galite nugalėti karą savo prote, atnaujindami jį Dievo žodžiais. Jūs galite ištverti, padarydami Dievo balsą garsesnį už visus kitus jūsų galvoje skambančius balsus.

Malda

Dangiškasis Tėve, dėkoju už Tavo Žodį. Padėk man labiau pažinti tai, kas Jame parašyta, kad atnaujindamas savo mąstymą galėčiau būti perkeistas ir galėčiau įveikti bet kokią kliūtį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.