Atleidžiant tiems, kas mus įskaudinaPavyzdys

Atleidimo grožis

Biblinis atleidimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeninėmis nuoskaudomis, nepaisant to, kokios gilios ar kaip senai patirtos jos bebūtų. Ištiriant praeities klaidas, tas nuodėmes yra svarbu teisingai atpažinti ir įvardyti. Taip darydami, mes identifikuojame ir išpažįstame tikrąją problemą. Šventajame Rašte žodis „išpažinti“ reiškia „sutikti“ su problema. Kai rūpestingai išpažįstame nuodėmę, mes sutinkame su Dievu dėl tikrosios problemos, kylančios tarp mūsų ir kitų žmonių, kilmės.

Jokūbas savo sūnums davė labai išmintingą patarimą; jis jiems pasakė ką konkrečiai jie turi sakyti: „Aš prašau tave atleisti nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai su tavimi pasielgė.“ Žodis „taip nedorai“ taip pat gali būti verčiamas kaip „blogai.“ Išpažinties metu, mes esame linkę menkinti savo ar kitų žmonių nuodėmes. Juozapo brolių elgesys jo atžvilgiu buvo ne kas kita, kaip blogis. Juozapas savo kailiu patyrė jų ydingumo gelmę. Tai buvo našta, kurią Juozapo broliai visus tuos metus nešiojo, našta, kuri privertė juos bijoti Juozapo – ir ne be reikalo! Jie buvo kalti prieš žmogų, kuris, dabar, buvo jų teisėjas. Vis dėlto, kai jie išpažino savo nedorą poelgį, ar Juozapas atmokėjo jiems didesniu blogiu? Ne! Juozapas apsiverkė! Jis matė, kad Dievo užmojis buvo vykdomas netgi per blogus jo brolių poelgius. Todėl, jis sugebėjo atleisti savo broliams bei juos paguosti ir atstatyti teisingus santykius su jais.

Pirmame Jono laiške 1:9 parašyta: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ Pažvelkite į atleidimo grožį! Atleidimas gali pasiekti giliausias per nugyventus metus patirtas nuoskaudas, ir išlaisvinti žmones iš naštų, kurias jie nešioja nuo pat vaikystės.