Biblija VaikamsPavyzdys

Nojus garbino Dievą. Visi kiti nekentė Dievo ir neklausė Jo. Vieną dieną Dievas pasakė Nojui sukrečiančią tiesą: „Aš sunaikinsiu šį nedorą pasaulį. Išgelbėsiu tik tavo šeimą.”
‌
Dievas įspėjo Nojų, kad užlies žemę tvano vandenimis, ir pasakė: „Statykis laivą tokį didelį, kad jame tilptų tavo šeima ir daugybė gyvūnų. Dievas davė Nojui tikslius nurodymus. Nojus ėmėsi didelio darbo!
‌
Žmonės tikriausiai šaipėsi iš Nojaus, kai šis aiškino, kodėl stato laivą. Nojus toliau statė laivą ir kalbėjo žmonėms apie Dievą. Niekas neklausė.
‌
Nojus turėjo didelį tikėjimą. Jis tikėjo Dievu, nors dar niekada nebuvo lietaus. Netrukus laivas buvo baigtas ir aprūpintas maisto atsargomis.
‌
Atėjo gyvūnų eilė. Dievas atvedė gyvūnus, vienų rūšių po septynias poras, o kitų po vieną porą. Dideli ir maži paukščiai bei žvėrys sulipo į laivą.
‌
Žmonės įžeidinėjo Nojų, kai šis laipino gyvūnus į laivą. Jie toliau darė nusikaltimus prieš Dievą ir neprašė, kad Nojus priimtų ir juos.
‌
Pagaliau visi gyvuliai ir paukščiai sulipo į laivą. Dievas pašaukė Nojų: „Lipk į laivą su savo šeima.” Nojus, jo žmona, trys jo sūnūs ir jų žmonos įlipo į laivą. Tuomet Dievas uždarė jį!
‌
Prasidėjo lietus. Liūtis pylė keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
‌
Tvanas užliejo miestus ir kaimus. Kai nustojo lyti, net kalnai buvo po vandeniu. Visi gyvūnai, kvėpuojantys oru, žuvo.
‌
Kai vanduo kilo, Nojaus laivas plūduriavo paviršiuje. Viduje buvo tamsu, nepatogu ir turbūt net baisu. Tačiau laivas apsaugojo Nojų nuo tvano.
‌
Po penkių tvano mėnesių Dievas atsiuntė džiovinantį vėją. Vandeniui lėtai slūgstant, laivas sustojo Ararato kalnuose. Nojus pasiliko laive dar keturiasdešimt dienų, kol vanduo nuslūgo.
‌
Nojus išleido varną ir balandį pro laivo langą. Neradęs sausos vietos pailsėti, balandis sugrįžo pas Nojų.
‌
Po savaitės Nojus vėl išleido balandį. Balandis sugrįžo su alyvmedžio lapu snape. Dar po savaitės Nojus žinojo, kad žemė sausa, nes šį kartą balandis nebegrįžo.
‌
Dievas pasakė Nojui palikti laivą. Kartu Nojus su šeima išlaipino visus gyvūnus.
‌
Koks dėkingas turėjo būti Nojus! Jis pastatė aukurą ir garbino Dievą, išgelbėjusį jį su šeima iš baisaus tvano.
‌
Dievas davė Nojui nuostabų pažadą, kad daugiau niekada nebaus tvanu žmonijos nuodėmių. Vaivorykštė buvo Dievo pažado ženklas.
‌
Nojus ir jo šeima pradėjo naują gyvenimą po tvano. Laikui bėgant, jo palikuonys pripildė visą žemę. Visos pasaulio tautos kilo iš Nojaus ir jo vaikų.
‌

Pabaiga