Santykių pradžia su JėzumiPavyzdys

"Pasiūlymas"

Vienas svarbesnių krikščioniškojo tikėjimo aspektų yra tai, jog santykis su Jėzumi visuomet yra tik pasiūlymas, o ne prievarta.

Kartą žmogus pribėgo prie Jėzaus ir paklausė, ką jam reikia "padaryti", kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (Mk 10:17-22). Kaip Jėzus dažnai darydavo, Jis pokalbiu atvėrė žmogui akis, kad matytų save.

Taigi Jėzus net neklausinėjo šio nuoširdaus žmogaus. Jis tik išvardino žydų įsakymus ir jaunuolis įsiterpė: "Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės!" Tai pasakęs, Jėzus meiliai pažvelgė į jį.

Jėzus pažvelgė. Jis nesakė pamokslo. Jis nenurodinėjo. Vietoj to, Jis pažiūrėjo tiesiai į šio jaunuolio akis ir visą savo širdies ir proto dėmesį nukreipė šiam žmogui, pakviesdamas jį užmegzti santykį.

Jėzus pamilo. Tai buvo žvilgsnis, kurį išvystė meilė, kuri neatėjo iš jaunuolio griežto taisyklių laikymosi ar nepaprasto poelgio. Jėzus pažvelgė ir pamilo jį dėl to, kad buvo savimi.

Akivaizdu, kad jaunuoliui tikrai patiko Jėzaus idėja bei norėjo padaryti gerą pasirinkimą. Tačiau Jo pasiūlymas kurti santykį turėjo įsipareigojimą: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt. 19:21).

Kai Jėzus pažvelgė ir pamilo šį žmogų, Jis tiksliai žinojo, ko Jam reikės paklausti, norint atverti vaikino širdį. Prasitaręs apie turto valdymą, Jis pilnai prasibrovė į šio asmens širdį.

Taigi Jėzus pažvelgė į jį, pamilo ir pasiūlė pasirinkti santykį. Bet jaunuolis nuėjo. Tai Dievo staigmena. Dievas turi visokeriopą galią santykyje su kiekvienu iš mūsų, tačiau stebėtinai, Jis suteikia mums laisvę pasirinkti atsakymą.

Kartais žmonės sako: "Jei Dievas nori, kad mes visi turėtumėme santykį su Juo, tai kodėl Jis nepadaro, kad jį turėtume?" Tačiau meilė nėra prievarta. Jei būtume priversti pasakyti "taip", priversti tapti krikščionimis, tai prieštarautų Dievo pobūdžiui ir krikščioniškosioms vertybėms, daugiausia dėl to, kad Jėzaus pasiūlymas yra pagrįstas meile, gryniausia jos forma.