Tėvas jus myli. Pete Briscoe skaitinysPavyzdys

Diena 13

Atleidimas panaikinantis kaltės jausmą

Deja! Kaip sudėtinga neišduoti kaltės savo išvaizda. — Ovidijus

Kaltė yra milžiniška… ir sunki. Panašiai, kaip prie mūsų pėdos pririštas inkaras, mūsų praeities nuodėmės — didelės ir mažos — gali mus panardinti į gėdos vandenyną. Tai kai kuriuos iš mūsų verčia nuoširdžiai tikėti tuo, kad mūsų nuodėmės negali būti atleistos žmonių (ir tai gali būti tiesa), o kartais, netgi negali būti atleistos Dievo (o tai nėra tiesa!). Galiausiai, galime pradėti galvoti, jog Dievas nenori mums atleisti, arba dar blogiau, kad Jis mums neatleis.

Bet vis dėlto, kaip ir daugelį ankstesnių kartų, mes iš Šventojo Rašto sužinome, jog Dievas yra visiškai kitoks.

„[…] atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Išėjimo 34:7)

Dievas yra atleidžiantis. Dievas Tėvas atleidžia kiekvienam, kuris tikrai Juo tiki. Jis atleidžia viską ir visiškai.

„Kaip aukštai nuo žemės dangūs,
taip didi jo ištikimoji meilė pagarbiai jo bijantiesiems.
Kaip toli Rytai nuo Vakarų,
taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.“ (Psalmynas 103:11–12)

Galbūt, jums reikės laiko, kad tai suvoktumėte.

Biblijoje aprašomas atleidžiančio Dievo charakteris. Jis pasiekia aukščiausią tašką Naujajame Testamente, Jėzaus Kristaus asmenyje, per Jo mirties ir prisikėlimo metodą. Viskas dėl to, kad Dievas yra atleidžiantis Tėvas.

„[…] kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.“ (Romiečiams 4:24–25)

Dieve, aš nesu vertas Tavo meilės, o dėl savo nuodėmės dar labiau nesu vertas Tavo atleidimo. Aš LABAI Tau dėkoju, kad esi man gailestingas, maloningas ir kantrus. Tu ne tik atleidi man mano nuodėmės, bet ir išgelbsti mane iš jų! Dėkoju už Tavo atleidimą. Aš tikiu juo. Amen.