Prakartėlės scenaPavyzdys

Paskutinė grupė, esanti gimimo scenoje, yra išminčiai. Jie, tikriausiai, buvo nežydiško tikėjimo astronomai, kurie pamatė žvaigždę danguje Jėzaus gimimo naktį. Jie žinojo, kad šis įvykis išpranašavo visuotinį pasaulio poslinkį. Jie keliavo ieškoti šio įvykio šaltinio ir, tikėtina, jog girdėjo žinią apie Jėzaus gimimą. Tad jie nuėjo pas karalių Erodą, nes norėjo sutikti naująjį karalių bei Jį pagarbinti. 

Erodas, būdamas tuometiniu Romos paskirtuoju Izraelio karaliumi, nebuvo nudžiugintas išgirdęs naujieną apie savo viešpatavimo grėsmę. Tai buvo esminis skirtumas tarp Erodo ir išminčių - ten, kur Erodas matė grėsmę, išminčiai matė viltį. Jam Jėzus buvo ne kaip Gelbėtojas, galintis jį išgelbėti, bet kaip tas, kuris kėlė pavojų Izraelio valdžiai ir savo paties sprendimo priėmimui. Erodas buvo įpratęs būti tas, kuris įsakydavo kitiems ir kurdavo taisykles. Jis nenorėjo paklusti Dievo Sūnui. Bet nors ir išminčiai nebuvo užauginti garbinti Dievą, jie žinojo, kad Jėzaus gimimas yra kažkas labai galingo ir nuostabaus. Išgirdę naujienas apie Jėzų, jie jautė viltį ir džiaugsmą. 

Mūsų pačių gyvenimas yra sutiktas tų pačių pasirinkimų. Išgirdę apie Jėzų ir suprasdami Evangeliją, Jis tampa mūsų gelbėtoju ir mūsų karaliumi. Tai reiškia, kad mes savo gyvenime atsisakome sprendimų kontrolės. Dabar mes gyvename susitelkę į Karalių, o ne į save. Taigi kyla klausimas, ar esame panašūs Erodą? Ar matome Jėzų kaip grėsmę? Ar vis tik esame panašūs į išminčius, kurie Jėzų laikė savo gyvenimo viltimi?

Klausimai apmąstymui:

Kaip manote, kodėl išminčiai pasiryžo keliauti taip toli, kad išvystų Jėzų?

Kokiose savo gyvenimo srityse jums vis dar sunku atsisakyti savo kontrolės ir vaikščioti su Jėzumi?

Ar Jėzų laikote grėsme ar viltimi savo gyvenime?