Įkvėpkite dvasinės aistros į savo santuokąPavyzdys

"Susituokę kaip vienuoliai"

Ar netiesa, kad daugybė vedybinių argumentų kyla dėl nusivylimo sutuoktiniais? Mes norime, kad jie būtų kažkas ar ką nors padarytų, ar ką nors pasiektų, o jie tokie nėra arba nenori tai daryti, todėl mums pasidaro gaila savęs. Mes tikrai norime, kad jie mus mylėtų taip, kaip Dievas mus myli. Tikimės, kad jie tiesiog supras, kad mums buvo sudėtinga diena; supras, kad mes meluojame sakydami: "Nesijaudink, tai tik smulkmena. Man nieko ypatingo nereikia"; supras, kad norime, jog tą akimirką jie būtų stiprūs ar švelnūs, duotų dosniai ar tvirtai laikytųsi vien todėl, kad mums reikia, kad jie tai padarytų. Jei jie mus tikrai mylėtų, jie tai suprastų, tiesa?

Būkite sąžiningi: Ar kartais ir jūs taip galvojate ar ir jaučiatės?

Ir jūs suprantate, kad tai neįmanoma sutuoktinio našta?

O kas, jei siekčiau "vienuolio santuokos"? Kas, jei nuspręsčiau, kad priklausysiu tik nuo Dievo, nesitikėdami nieko iš savo sutuoktinio, bet visiškai priklausyčiau nuo Dievo visiems savo poreikiams, įskaitant emocinius ir santykinius poreikius?

Užuot piktinęsi to, ko nedaro mano sutuoktinis, aš būsiu priblokštas (gerąja prasme) visų mažų dalykų, kuriuos jis padaro. Aš būsiu pripildytas dėkingumu, o ne pasipiktinimu.

Nejaugi tai nėra visiškai priešinga, kas atsitinka santuokoje? Kai jūs einate į pasimatymą su kažkuo ir jis jums padaro kažką malonaus, jūs pagalvojate: Kaip nuostabu! Jei jūs susituokiate su juo ir jis nepasiekia tam tikro dovanų teikimo slenksčio, jūs susimąstote: Tai viskas, ką jis man padovanojo? Rimtai?

Štai kodėl aš noriu "vienuolio santuokos", būnant susituokus su tikinčia moterimi, tačiau turint vienuolio požiūrį, nesitikint nieko, pasitikint Dievu, ir būnant nuoširdžiai dėkingam už tai, kaip mano sutuoktinė pasirinko mane palaiminti.

* Ar jūsų požiūris yra kupinas dėkingumo, ar pilnas pasipiktinimo? Kaip "vienuolio santuoka" pagerintų santykius su jūsų sutuoktiniu?