Deimantas su Lisa BeverePavyzdys

Bažnyčia neretai paskubomis smerkia netikinčius žmones už jų nuodėmes ir elgesį, nors, kita vertus, neturėtų stebinti, kad žmonės, kurie nepažįsta Dievo, elgiasi taip, lyg Jo nepažinotų. Visų pirma, mes turėtume rūpintis ir žiūrėti, ar mes asmeniškai gyvename šventą ir pakeistą gyvenimą, ar ne. Sekdami Dievu, galime Jo prašyti išminties, kad atskleistume mus supančiui pasauliui Dievo gerumą tokiu būdu, kuris skatintų žmones atrasti Dieve savo asmeninį pasikeitimą. 

Būdami Dievo vaikai, mes esame iš naujo sukurti Kristuje, kad būtume tvirti kaip deimantas, bet tuo pačiu švelnūs kaip gėlių žiedai. 

Mes gyvename pasaulyje, kuris aprašytas Pauliaus laiško Romiečiams, 1 skyriuje. Daugelis iš mūsų atmetė pažinimą ir Dievo artumą, ir daugiau nebeįstengia įžvelgti principų, kuriuos Dievas sumanė žmonijai.

Bet paklauskite savęs, ar dejavimas dėl viso mus supančio blogio ką nors pakeitė? Deja, mes labiau žinomi tuo, kam prieštaraujame, o ne tuo, ką giname. Šventumas ir pasikeitimas, kurio taip trokštame savo kultūroje, ateis ne tada, kai ją teisime ir smerksime, bet tada, kai, visų pirma, išspręsime savo asmenines problemas, o tuomet, atskleisime Dievo gerumą, gailestingumą ir viltį tiems, kuriems to reikia. 

Dievo gerumas – tai kvietimas sugrįžti prie tiesos, o ne pritarimas daryti nuodėmę. Štai kodėl mums reikia išminties. Kartais, sakydami, kad nuodėmė nėra nuodėmė elgiamės taip, lyg darytume žmogui didžiulę paslaugą, nes nenorime, kad žmogus būtų sugėdintas. Vis dėlto, mes privalome būti pasiruošę vadinti nuodėmę tuo, kuo ji yra, bet daryti tai parodant viltį, o ne pasmerkimą. 

Šventumas mūsų visuomenėje prasideda nuo to, jog mes pilnai atiduodame save pačius Dievui. Šiuolaikinei kartai žūtbūt reikia pasikeitimo ir ji laukia, kol pamatys tą pasikeitimą mumyse. 

Dievas sako, kad Jis išgydys žemę tada, kai Jo žmonės nusižemins ir melsis, o ne tada, kai viskas tobulai susiklostys tos žemės valdžios institucijose. Ką visa tai reiškia jums?