Pasirengę pasimatymamsPavyzdys

Pakalbėkime apie seksą

„Kada yra jau…peržengiama ta riba?“

Tai geras, bet neteisingas klausimas. (Daugiau apie tai, po kelių akimirkų.) 

Štai ką turite suprasti: jums norėsis sekso. Ir tai visiškai normalus noras. Tiesą sakant, būtent Dievas ir sukūrė seksą. Neįtikėtina, tiesa?

Dievas sukūrė seksą būtent santuokos sandorai. 

Sakinys, kurį ką tik perskaitėte yra tai, dėl ko nusiviliate, kai jums gero linkintys krikščionys sako nesimylėti. Nes girdite kaip žmonės sako: „Dievas nenori, kad iki santuokos turėtum lytinių santykių“, bet nepaaiškina, kodėl.

Dievas nebando atimti iš jūsų malonumą ar džiaugsmą, sakydamas jums, kad neturėtumėte mylėtis su savo vaikinu ar mergina. Tiesą sakant, yra visiškai atvirkščiai: Dievas žino, kad seksas yra labai galingas. Jis panašus į laužą, kuris be priežiūros gali sudeginti visą mišką. 

Seksas yra saitai. Tai nereiškia, kad, jeigu turėsite lytinių santykių su tam tikru žmogumi, būsite su juo įstrigę visą likusį gyvenimą, bet tai reiškia, kad atiduosite ir paliksite tam žmogui dalį savęs. 

Santuoka yra sandora. Tai įmantrus Biblinis žodis iš esmės reiškiantis saistymo sutartį. Santuoka sukurta, kad truktų visą gyvenimą, o ne tik tol, kol lankote mokyklą, universitetą, ar tol, kol viskas yra gerai ir lengva. Santuoka – tai kuomet vyras ir moteris išlieka kartu, ligoje ir sveikatoje, iki savo gyvenimo pabaigos. 

Štai kodėl Dievas rezervavo seksą tik santuokai. Nes meilė, įskaitant seksą, visada yra geresnė pasiaukojančių, „aš niekur neišeisiu“ santykių kontekste. 

Jūs, galbūt, galvojate: „Bet aš tikrai esu atsidavęs savo merginai ar vaikinui.“ Ir tai gali būti tiesa. Bet vien tik todėl, kad perskaitėte sutartį, dar nereiškia, kad ją pasirašėte ir jos laikysitės. Kol nepasakysite prie altoriaus „Taip“, tol nebūsite pilnai susaistyti būti santykiuose su tuo žmogumi. 

Taigi, grįžkime prie ankstesnio klausimo. Jūs, tikriausiai, galvojate: „Gerai, kol kas neketinu turėti lytinių santykių. Bet rimtai… kada jau yra peržengiama ta riba? Ar galime, pavyzdžiui…?” 

Tai suprantamas klausimas. Bet, iš tikrųjų, yra dar geresnis:

Kokią istoriją aš noriu pasakoti kitiems? 

Vieną dieną, kai sėdėsite kartu su savo vaikais ar netgi anūkais, argi nenorėtumėte gebėti nesivaržant papasakoti savo istoriją neslepiant jokių detalių? Juk nenorėtumėte vengti pokalbio apie tą merginą ar tą vaikiną iš vyresnės klasės. 

Dabar, žiūrėkite. Nutinka visokių dalykų. Jeigu jau esate nuėję per toli, žinokite, kad yra Dievo malonė ir atleidimas, ir Dievas vis tiek taip pat jus myli, ir jūs rūpite Jam lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Nes nėra nieko, ką galėtumėte padaryti, kad Dievas jus mylėtų stipriau ar silpniau. Vis dėlto, turite nebekartoti tos pačios klaidos vėl ir vėl. Tiesą sakant, Biblijoje yra eilutė, kuri tos pačios klaidos kartojimą lygina su šunimi, kuris ėda savo paties vėmalą. Šlykštu, ar ne? Bet tiesa. 

Neleiskite, kad jūsų klaidos apibrėžtų jūsų asmenybę. Tegul tos klaidos primena jums pradėti nuo pradžių ir pradėti gyventi taip, kaip siūlo Dievas. 

Todėl, pagalvokite apie tai. Kokią istoriją norėtumėte pasakoti kitiems?