Jobo 9
9
Jobo atsakas
1Tada Jobas atsakydamas tarė:
2„Taip, aš žinau, kad taip yra.
Bet kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?
3Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą,
negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio.
4Jis išmintingos širdies, galingos jėgos;
kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?
5Jis perkelia kalnus jiems nežinant,
nuverčia juos, kai supyksta;
6pajudina iš vietos žemę,
ir jos stulpai sudreba.
7Jis sako saulei: ‘Netekėk!’
ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’
8Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą
ir žengia jūros bangomis.
9Jis padarė Grįžulo Ratus ir #Job 38,31; Am 5,8Šienpjovius,
Sietyną ir Pietų skliauto žvaigždynus.
10Jis įvykdo didžius darbus –
suprasti jų neįmanoma, –
daugiau nuostabių darbų,
negu žmogus gali suskaičiuoti.
11Štai jis eina pro šalį,
bet aš jo nematau;
jis pražingsniuoja,
bet aš jo nepajuntu.
12Tikėk manimi, jis atima,
bet kas gali jam uždrausti?
Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’
13Dievas neslopina savo pykčio;
po juo sukniubus Rahabo#9,13 Jūrų demonas. kariauna.
14Tad kaip aš galiu jam atsakyti
ar žodžiais priešgyniauti?
15Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti;
aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.
16Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti,
netikiu, kad klausytųsi mano žodžių.
17Juk jis plėšo audra mane
ir mano žaizdas daugina be priežasties.
18Atsikvėpti man neleidžia,
sotina mane kartėliu.
19Jeigu tai jėgų bandymas,
tai Dievas sako: ‘Štai aš!’
Jei tai teismo reikalas,
tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą?
20Nors ir esu nekaltas,
mano lūpos pasmerktų mane;
nors esu be priekaištų,
jis parodytų mano ydas.
21Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats;
aš nebenoriu gyventi!
22Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau:
‘Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina!’
23Nelaimei staiga atnešus žūtį,
jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.
24Žemė atiduota nedorėliams į rankas;
jis uždengia teisėjų veidus.
Jei tai ne jis, tai kas?
25Mano dienos eiklesnės už bėgiką;
jos prabėga ir neatneša man laimės.
26Jos praskuba kaip nendrinės valtelės,
kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.
27Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą,
atsikratysiu liūdno veido
ir būsiu linksmas’, –
28darosi baisu dėl visos mano kančios,
nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.
29Jeigu turiu būti laikomas kaltas,
tai kam veltui stengtis?
30Jei net apsiplaučiau sniegu
ir nusivalyčiau rankas šarmu,
31tu taip panardintumei mane į purvus,
kad net mano drabužiai manęs bjaurėtųsi.
32Juk jis nėra mirtingasis, panašus į mane,
kad galėčiau jam atsakyti
ar stoti kartu į teismą!
33O, kad būtų taikintojas tarp mūsų
ir uždėtų savo ranką ant mudviejų!
34Tenuima nuo manęs savo rykštę,
tenegąsdina manęs daugiau jo baimė.
35Tada kalbėčiau jo nebijodamas,
nes žinau, kad toks nesu.
Šiuo metu pasirinkta:
Jobo 9: LBD-EKU
Paryškinti
Dalintis
Kopijuoti
Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.